Kvietimas apmąstyti
5. Visi suprantame, kaip neatidėliotina ištikimai,
sąžiningai ir drąsiai į tai atsakyti ir atitinkamai elgtis.
Rūpindamiesi „visomis bendrijomis”[8], norėtume
padėti savo broliams, sūnums ir dukterims į šiuos klausimus
atsakyti. Viliamės, jog iš turtingos Sinodo patirties kylančiais
žodžiais, kuriais norime apmąstyti evangelizaciją, pavyks
paskatinti tokiam pat apmąstymui visą į Bažnyčią
surinktą Dievo tautą ir suteikti visiems, ypač tiems, „kurie triūsia
skelbdami žodį ir mokydami” [9], naują
postūmį, idant kiekvienas iš jų būtų darbininkas,
„be iškraipymų skelbiantis tiesos žodį”[10],
vykdytų Evangelijos skelbėjo užduotį ir tobulai
atliktų savo pareigas.
Toks paraginimas mums atrodo labai svarbus, nes Evangelijos skelbimas
Bažnyčiai nėra pasirinkimo dalykas. Tai pareiga, pavesta jai
Viešpaties Jėzaus įsakymu, kad žmonės galėtų
tikėti ir būti išgelbėti. Ši Naujiena iš
tiesų yra būtina. Ji nepakartojama. Ji niekuo nepakeičiama. Ji
nesuderinama nei su abejingumu, nei su sinkretizmu ar klaidingu prisitaikymu. Juk
kalbama apie žmogaus išganymą. Ji atveria Apreiškimo
grožį. Ji siūlo išmintį, kuri yra ne iš šio
pasaulio. Ji pajėgi pačia savimi sužadinti tikėjimą,
kuris remiasi Dievo galybe[11]. Ji yra tiesa. Ji verta, kad
tikėjimo skelbėjas atiduotų jai visą savo laiką bei
jėgas ir prireikus dėl jos paaukotų savo gyvybę.
|