Bažnyčios ir evangelizacijos abipusiai
ryšiai
15. Kiekvienas, kuris Naujajame Testamente gilinasi į
Bažnyčios ištakas, seka jos raidą žingsnis po
žingsnio ir stebi, kaip ji gyvena ir veikia, mato, kad pareiga
evangelizuoti kyla iš jos giliausios esmės:
–
Bažnyčia atsirado iš Jėzaus ir Dvylikos
evangelizacinės veiklos. Ji yra normalus, norėtas,
tiesiogiškiausias ir regimiausias šios veiklos rezultatas: „Eikite ir
padarykite mano mokiniais visų tautų žmones”[37]. „Kurie
priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą
dieną prisidėjo prie jų apie tris
tūkstančius”[38].
– Taigi gimusi iš siuntimo Bažnyčia savo ruožtu yra
siųsta Kristaus. Kai šlovės Viešpats grįžta pas
Tėvą, pasaulyje lieka Bažnyčia. Ji lieka kaip Jėzaus
išėjimo ir jo nuolatinio buvimo ženklas, vienu metu miglotas ir
švytintis. Ji pratęsia jo buvimą. Ir pirmiausia ji pašaukta
tęsti jo misiją bei evangelizavimo tarnybą[39]. Juk
krikščionių bendruomenė niekada nėra
užsisklendusi. Tikrasis jos gyvenimas – maldos gyvenimas,
įsiklausymas į Žodį ir apaštalų mokymą, gyva
broliška meilė, dalijimasis duona[40] – įgyja visą
prasmę tik tada, kai tampa liudijimu, kelia žavėjimąsi bei
skatina atsiversti, tampa Gerosios Naujienos skelbimu bei skleidimu. Tad
misiją evangelizuoti gauna visa Bažnyčia, ir visumai svarbus
kiekvieno individualaus nario darbas.
– Bažnyčia, evangelizacijos vykdytoja, pradeda nuo savęs
pačios evangelizavimo. Ji yra tikinčiųjų bendruomenė,
išgyvenamos bei skelbiamos vilties bendruomenė, broliškos
meilės bendruomenė, ir kaip tokiai jai reikia nepaliaujamai
klausytis, kuo ji turi tikėti, kas yra jos vilties pagrindas ir koks
naujasis meilės įsakymas. Bažnyčiai kaip Dievo tautai,
gyvenančiai pasaulyje ir neretai gundomai jo stabų, nuolat reikia
girdėti skelbiant įstabius Dievo darbus[41], kuriais ji buvo
atversta į Viešpatį, būti jo iš naujo suburiamai bei
suvienijamai. Norėdama išlaikyti gyvybingumą, veržlumą
ir tvirtumą, reikalingus Evangelijai skelbti, Bažnyčia
turėtų jausti nuolatinį poreikį būti evangelizuojamai.
Tai priminė Vatikano II Susirinkimas[42], o 1974 metų Sinode
vėl buvo energingai imtasi Bažnyčios, kuri, norėdama įtikinamai
evangelizuoti pasaulį, evangelizuoja save nuolat atsiversdama bei
atsinaujindama, temos.
– Bažnyčia yra Gerosios Naujienos, kurią privalu skelbti,
sergėtoja. Naujosios Sandoros Jėzuje Kristuje pažadai,
Viešpaties ir apaštalų mokymas, gyvenimo Žodis,
malonės ir Dievo gerumo šaltiniai, išganymo kelias – visa tai
buvo patikėta Bažnyčiai. Tai Evangelijos, taigi evangelizacijos,
turinys, kurį Bažnyčia sergsti kaip gyvą ir brangų
paveldą ne tam, kad laikytų jį paslėptą, bet kad
perduotų kitiems.
– Pati siųsta ir evangelizuota, Bažnyčia savo ruožtu
siunčia Evangelijos šauklius. Ji įdeda jiems į lūpas
Žodį, kuris gelbsti, išaiškina Naujieną, kurios ji
sergėtoja yra, suteikia įgaliojimą, kurį pati yra gavusi,
ir pasiunčia juos skelbti. Jie privalo skelbti ne save pačius ar savo
asmenines idėjas[43], bet Evangeliją, kurios absoliutus
šeimininkas ir savininkas, galintis elgtis su ja kaip nori, nėra nei
Bažnyčia, nei jie patys; jie yra Evangelijos tarnautojai,
privalantys perduoti ją kitiems visiškos ištikimybės
dvasia.
|