Kultūrų evangelizacija

20.   Tai galbūt galima išreikšti šiais žodžiais: svarbu evangelizuoti žmogaus kultūrą ir kultūras – ne dekoratyviai, tartum užtepant iš paviršiaus ploną dažų sluoksnį, bet gyvybingai, prasiskverbiant į gelmes bei iki pat šaknų – plačia ir turtinga prasme, kuria šios sąvokos vartojamos Konstitucijoje Gaudium et spes[⁵⁰], visuomet pradiniu tašku pasirenkant žmogų ir tada žengiant prie asmenų santykių tarpusavyje ir su Dievu.

Evangelija, taigi ir evangelizacija, savaime suprantama nesutampa su kultūra ir nepriklauso nuo visų kultūrų. Tačiau Evangelijos skelbiama Karalystė yra išgyvenama žmonių, iš pagrindų susijusių su kokia nors kultūra; tad statydinant Karalystę neįmanoma apsieiti be žmonių kultūros bei kultūrų tam tikrų elementų. Nors ir nepriklausomos nuo kultūrų, Evangelija ir evangelizacija nebūtinai yra nesuderinamos su jomis; priešingai, jos pajėgios perskrosti jas visas netapdamos pavaldžios nė vienai iš jų.

Kultūros atotrūkis nuo Evangelijos neabejotinai yra mūsų laikų drama; toks jis būdavo ir kitomis epochomis. Todėl visomis išgalėmis būtina stengtis drąsiai evangelizuoti kultūrą, tiksliau kultūras. Jas reikia iš vidaus atnaujinti per susitikimą su Gerąja Naujiena. Tačiau toks susitikimas neįmanomas, jei Evangelija nėra skelbiama.