Pirmutinė liudijimo gyvenimu svarba

21.   Evangelija pirmiausia turėtų būti skelbiama liudijant. Tai vyksta, pavyzdžiui, kai vienas krikščionis ar krikščionių grupė žmonių bendruomenėje, kurioje gyvena, yra pasirengę suprasti bei priimti, dalijasi su kitais gyvenimu bei likimu, yra solidarūs su visais, siekiančiais visko, kas kilnu ir gera. Taip pat tarkime, jog jie visiškai paprastai bei spontaniškai reiškia savo tikėjimą vertybėmis, pranokstančiomis visiems įprastas, ir savo viltį, nukreiptą į kažką, kas neregima ir ko nedrįstum net įsivaizduoti. Taip liudydami be žodžių šie krikščionys sužadina jų gyvenimą matančiųjų širdyse nenumaldomus klausimus: kodėl jie tokie? kodėl jie taip gyvena? kas juos įkvepia? kodėl jie yra tarp mūsų? Toks liudijimas jau yra tylus, bet labai galingas ir veiksmingas Gerosios Naujienos skelbimas. Tai pradinė evangelizacijos pakopa. Minėtieji klausimai galbūt bus pirmieji, kuriuos sau iškels daugelis nekrikščionių: nesvarbu ar tai būtų žmonės, kuriems Kristus niekada nebuvo skelbtas, pakrikštytieji, nepraktikuojantieji tikėjimo, žmonės, gyvenantys krikščioniškose šalyse, tačiau ne pagal krikščioniškus principus, ar kankinamai ieškantys kokio nors dalyko ar asmens, kurį nujaučia, bet nepajėgia įvardyti. Iškils ir kitų, kur kas gilesnių ir reiklesnių klausimų. Juos sužadins liudijimas, kuris susijęs su buvimu kartu, dalijimusi bei solidarumu ir yra esminis, apskritai pirmasis, evangelizacijos elementas[⁵¹].

Taip liudyti pašaukti visi krikščionys, ir šiuo požiūriu jie visi gali būti tikri evangelizuotojai. Ypač turime omenyje atsakomybę, tenkančią imigrantams juos priėmusioje šalyje.