Postūmis
apaštalauti
24. Galiausiai
evangelizuotasis pats ima evangelizuoti kitus. Tai tiesos kriterijus,
evangelizacijos tikrumo patikrinimas; neįmanoma įsivaizduoti, kad
asmuo priimtų Dievo žodį bei atiduotų save Karalystei,
netapdamas tuo, kuris tai liudija ir skelbia.
Baigdami šiuos svarstymus apie
evangelizacijos prasmę, norėtume pridurti paskutinę pastabą,
padėsiančią geriau suprasti tolesnius apmąstymus.
Evangelizacija, kaip sakėme,
yra daugiasluoksnis procesas, apimantis įvairius elementus: žmonijos
atnaujinimą, liudijimą, tiesiogiai reiškiamą skelbimą,
vidinį pritarimą, įstojimą į bendruomenę, ženklų
priėmimą, pastangas apaštalauti. Šie elementai gali
pasirodyti vienas kitam prieštaraujantys, net vienas kitą šalinantys.
Iš tiesų jie yra vienas kitą papildantys bei praturtinantys.
Kiekvieną iš jų visada reikia traktuoti kaip atliekantį kitų
atžvilgiu papildymo funkciją. Praėjusio Sinodo reikšmė
ta, kad jis mus be paliovos kvietė, užuot priešpriešinus,
tuos elementus sieti vieną su kitu, idant pasiektume visapusišką
Bažnyčios evangelizacinės veiklos sampratą.
Būtent šią globalią viziją norėtume pateikti,
nagrinėdami evangelizacijos turinį bei čia taikytinus metodus ir
aiškiau apibrėždami, kam adresuotas Evangelijos skelbimas ir kas
šiandien už tai atsakingas.
|