Remiantis bibline žmogaus samprata

35.   Žmogaus išlaisvinimą Bažnyčia artimai sieja su išganymu Jėzuje Kristuje, tačiau niekada šių dalykų netapatina, nes, remdamasi Apreiškimu, istorine patirtimi ir teologiniais apmąstymais, žino, kad ne kiekviena išlaisvinimo sąvoka būtinai yra nuosekli bei suderinama su bibline žmogaus, daiktų ir įvykių samprata; ji taip pat žino, jog Dievo karalystės atėjimui neužtenka išlaisvinimo ir gerovės bei pažangos įgyvendinimo.

Negana to, Bažnyčia tvirtai įsitikinusi, kad bet kuris išlaisvinimas laike, bet kuris politinis išlaisvinimas – net jei stengiamasi pateisinti jį viena ar kita Senojo ar Naujojo Testamento vieta; net jei jo ideologiniams reikalavimams bei elgesio taisyklėms pagrįsti apeliuojama į teologinio pobūdžio duomenis bei išvadas, net jei jis pateikiamas kaip šiandienė teologija – turi savęs paties neigimo sėklą ir yra nepajėgus pasiekti jam keliamo idealo, kai jo gilesnieji motyvai nėra teisingumo meilėje motyvai, kai jį įkvepiantis užsidegimas neturi tikro dvasinio matmens ir kai jo galutinis tikslas nėra išganymas bei palaima Dieve.