Nekrikščioniškosios religijos

53.   Šiuo pirmuoju skelbimu taip pat kreipiamasi į gausybę žmonių, praktikuojančių nekrikščioniškąsias religijas. Bažnyčia gerbia ir vertina nekrikščioniškąsias religijas, nes jos yra didelių žmonių grupių sielos gyva išraiška. Jose aidi tūkstantmetė Dievo paieška, netobula, tačiau dažnai labai nuoširdi ir kupina širdies tiesumo. Jos turi įspūdingą giliai religinių tekstų paveldą. Jos mokė melstis žmonių kartas. Jose glūdi nesuskaičiuojama daugybė „Žodžio sėklų”[⁷⁴]. Jos yra, vartojant taiklų Vatikano II Susirinkimo posakį, pasiskolintą iš Euzebijaus Cezarėjiečio, „pasirengimas Evangelijai”[⁷⁵].

Tokia padėtis tikrai kelia sudėtingų ir sunkių klausimų, kuriuos, siekiant atverti šiandieniams ir rytojaus misionieriams naujus ryšių su nekrikščioniškosiomis religijomis horizontus, privalu išnagrinėti pasitelkus krikščioniškąją tradiciją ir Bažnyčios magisteriumą. Pirmiausia šiandien norėtume pabrėžti, kad nei pagarba šioms religijoms bei jų vertinimas, nei kylančių klausimų sudėtingumas Bažnyčiai negali reikšti raginimo susilaikyti nuo Jėzaus Kristaus skelbimo nekrikščionims. Priešingai, Bažnyčia mano, jog visa ši daugybė žmonių turi teisę pažinti nesuvokiamus Kristaus turtus[⁷⁶], kuriuose žmonija, pasak mūsų tikėjimo, netikėtai pilnatviškai gali rasti visko, ko ieško apgraibomis, norėdama sužinoti apie Dievą, apie žmogų ir jo paskirtį, apie gyvenimą ir mirtį, apie tiesą. Net ir gamtos religijų labiausiai vertintinų apraiškų akivaizdoje Bažnyčia remiasi tuo, kad Jėzaus Kristaus religija, jos skelbiama per evangelizaciją, objektyviai įterpia žmogų į santykį su Dievo planu, jo gyvu buvimu, jo veikimu. Bažnyčia taip leidžia jam susitikti su dieviškosios Tėvystės, palankios žmonijai, slėpiniu. Kitaip tariant, mūsų religija iš tikrųjų nustato autentišką ir gyvą ryšį su Dievu; būtent to nepavyksta padaryti kitoms religijoms, nors jos, taip sakant, ir tiesia rankas į dangų.

Dėl šios priežasties Bažnyčia palaiko savo misijinį polėkį ir net nori sustiprinti jį istorijos momentu, kuriuo gyvename. Ji neturės poilsio, kol nebus padariusi visko, kas įmanoma, Jėzaus Išganytojo Gerajai Naujienai skelbti. Ji nuolatos rengia naujas apaštalų kartas. Su džiaugsmu konstatuokime tai šiuo laiku, kai netrūksta manančių ir net tvirtinančių, kad apaštalavimo uolumas bei polėkis užgesę ir kad misijų laikai – jau praeitis. Sinodas į tai atsakė, jog misijinis skelbimas niekada nesiliaus ir Bažnyčia visada stengsis vykdyti šią užduotį.