Netikintieji

55.   Reikšmingas dėmesys praėjusiame Sinode skirtas ir dviem sritims, kurios labai skirtingos, tačiau panašios kiekvienos iš jų evangelizacijai keliamu iššūkiu.

Pirmoji sritis yra tai, ką galima pavadinti netikėjimo didėjimu šiuolaikiniame pasaulyje. Sinodas stengėsi apibūdinti šiuolaikinį pasaulį. Kiek daug mąstymo srovių, vertybių ir antivertybių, paslėptų troškimų ar griovimo sėklų, nykstančių senų ir atsirandančių naujų įsitikinimų aprėpia ši bendra sąvoka!

Dvasiniu požiūriu šiuolaikinis pasaulis atrodo amžiams paniręs į tai, ką vienas mūsų laikų autorius pavadino „ateistinio humanizmo drama”[⁷⁷].

Pačioje šiuolaikinio pasaulio šerdyje tenka konstatuoti reiškinį, kuris tampa beveik ryškiausiu jo bruožu, – sekuliarizmą. Čia nekalbama apie sekuliarizaciją, kurią sudaro teisingos, teisėtos ir niekaip tikėjimui ar religijai neprieštaraujančios pastangos atrasti kūrinijoje, kiekviename Visatos daikte ir įvykyje dėsningumus, tam tikru laipsniu valdančius juos autonomiškai, remiantis vidiniu įsitikinimu, jog tie dėsningumai pareina nuo Kūrėjo. Šiuo požiūriu praėjęs Sinodas patvirtino teisėtą kultūros ir ypač mokslų autonomiją[⁷⁸]. Čia turime galvoje tikrąjį sekuliarizmą, būtent pasaulio sampratą, teigiančią, jog pasauliui paaiškinti užtenka jo paties ir visai nebūtina remtis Dievu; tada Dievas pasidaro nereikalingas ir tampa trikdžiu. Siekdamas pripažinimo žmogaus galiai, tokio pobūdžio sekuliarizmas baigia tuo, jog ima į Dievą nekreipti dėmesio ir galiausiai jį apskritai neigti.

Iš čia, atrodo, kyla naujos ateizmos formos – antropocentrinis ateizmas, nebe abstraktus ir metafizinis, bet pragmatinis, programinis ir karingas. Drauge su šiuo ateistiniu sekuliarizmu mums kasdien įvairiausiomis formomis peršama vartojimo civilizacija, hedonizmas, paverstas aukščiausiąja vertybe, galios bei valdžios troškimas, visokiausia diskriminacija; tai nežmoniškos šio „humanizmo” tendencijos.

Kita vertus, neįmanoma – ir tai paradoksalu – nuneigti, jog tame pačiame šiuolaikiniame pasaulyje yra sąlyčio taškų su krikščionybe tikrų Evangelijos vertybių bent jau tuštumos jausmo ar nostalgijos forma. Neperdėsime kalbėdami apie galingą ir sykiu tragišką raginimą evangelizuoti.