Bazinės bažnytinės bendruomenės

58.   Praėjusiame Sinode daug dėmesio skirta nedidelėms, arba „bazinėms”, bendruomenėms, nes Bažnyčioje apie jas šiandien dažnai kalbama. Kas jos ir kodėl jos turėtų būti ypatingi evangelizacijos adresatai ir sykiu vykdytojai?

Jei tikėtume įvairiais Sinodo metu pareikštais liudijimais, tokių bendruomenių atsiranda beveik visoje Bažnyčioje. Gerokai viena nuo kitos skiriasi to paties regiono bendruomenės, juo labiau – skirtingų regionų.

Kai kuriuose regionuose jos atsiranda bei skleidžiasi beveik be išimčių Bažnyčioje, dalyvaudamos jos gyvenime, maitindamosi jos mokymu ir būdamos vieningos su jos ganytojais. Šiais atvejais šios bendruomenės kyla iš poreikio dar intensyviau gyventi Bažnyčios gyvenimą arba iš žmogiškesnių matmenų troškimo bei paieškos, to, ką sunkiai gali pasiūlyti didesnės bažnytinės bendruomenės, ypač dideliuose šiuolaikiniuose miestuose, kur ryški anoniminio gyvenimo masėje tendencija. Tokios bendruomenės paprasčiausiai gali savaip pratęsti sociologiškai nedidelę, kaimo ar panašiai, bendruomenę dvasiniu bei religiniu – garbinimo, tikėjimo gilinimo, broliškos meilės, maldos, ryšio su ganytojais – lygiu. Kitais atvejais turėdamos tikslą klausytis ir apmąstyti Dievo žodį, priimti sakramentus ir stiprinti agapės ryšius, jos nori burti žmones į vienalytes grupes pagal amžių, išsilavinimą, pilietinę ar socialinę padėtį, pavyzdžiui, sutuoktinių poras, jaunuolius, tam tikros profesijos atstovus ir t.t., taip pat tuos, kuriuos jau yra suvienijusi kova už teisingumą, broliška pagalba vargšams, žmogiškosios pažangos skatinimas ir pan. Dar kitais atvejais jos buria tikinčiuosius ten, kur dėl kunigų stokos neįmanomas normalus parapinės bendruomenės gyvenimas. Visa tai pasakytina apie nedideles bendruomenes Bažnyčioje, ypač vietinėse Bažnyčiose ir parapijose.

Kituose regionuose, priešingai, bazines bendruomenes suburia griežta Bažnyčios kritika; greitos pasmerkti Bažnyčią kaip „insitucinę”, tokios bendruomenės, priešingai, nori būti charizminės, neturinčios struktūrų ir gyvenančios vien Evangelija. Tad joms būdingas aiškus polinkis kritikuoti bei atmesti išorines Bažnyčios apraiškas: jos hierarchiją, jos ženklus. Jos radikaliai nusistačiusios prieš Bažnyčią. Pasukus tokia kryptimi, jas įkvepiančios pagrindinės idėjos labai greitai virsta ideologija, ir itin retai kada tokios bendruomenės greitai netampa kokios nors politinės pakraipos, tam tikros srovės, sistemos ar net partijos auka su visais iš to kylančiais pavojais būti paverstoms jų įrankiu.

Skirtumas čia žymus: bendruomenės, savo priešiškumo dvasia atsiskiriančios nuo Bažnyčios ir suduodančios smūgį jos vienybei, gali būti vadinamos „bazinėmis bendruomenėmis” tiktai griežtai sociologiniu požiūriu. Jos negali, nepiktnaudžiaudamos kalba, vadintis bazinėmis bažnytinėmis bendruomenėmis, net jei ir teigtų priešiškumu hierarchijai nepažeidusios Bažnyčios vienybės. Pavadinimas „bazinės bažnytinės bendruomenės” taikytinas tiktai toms, kurios susiburia Bažnyčioje, idant su ja susivienytų ir prisidėtų prie jos augimo.

Šios pastarosios bendruomenės bus evangelizacijos vieta didesnių bendruomenių, ypač vietinių Bažnyčių, labui. Kaip jau esame sakę baigiantis praėjusiam Sinodui, visuotinei Bažnyčiai jos bus viltis, jeigu:

– stengsis gyventi remdamosi Dievo žodžiu ir nepasiduos politinei poliarizacijai ar madingoms ideologijoms, pasirengusioms pasinaudoti jų milžinišku žmogiškuoju potencialu;
– vengs visada gresiančios pagundos sistemingai protestuoti ir perdėtai kritikuoti dangstantis autentiškumu ir bendradarbiavimo dvasia;
– liks tvirtai susijusios su vietine Bažnyčia, kuriai priklauso, ir visuotine Bažnyčia, per tai išvengdamos labai realaus pavojaus užsisklęsti, po to imti laikyti save vienintele autentiška Kristaus Bažnyčia ir galiausiai smerkti kitas bažnytines bendruomenes;
– išlaikys nuoširdžią bendrystę su ganytojais, kuriuos Viešpats duoda savo Bažnyčiai, ir magisteriumu, kurį šiems ganytojams patikėjo Kristaus Dvasia;
– niekada nelaikys savęs vieninteliais evangelizacijos adresatais ar vykdytojais ar net vieninteliais Evangelijos sergėtojais, tačiau, suvokdamos, jog Bažnyčia yra daug platesnė ir įvairialypiškesnė, pripažins, kad Bažnyčia tikrove tampa ir kitaip, ne tiktai per jas;
– kiekvieną dieną augs misijine dvasia ir uolumu, įsipareigojimu ir poveikio jėga;
– visuose dalykuose jausis įsipareigojusios visumai ir niekada nebus sektantiškos.

Šiomis sąlygomis, kurios, tiesa, yra reiklios, tačiau sykiu įkvepiančios, bazinės bažnytinės bendruomenės įgyvendins savo pagrindinį pašaukimą: būdamos Evangelijos, kuri joms skelbiama, klausytojos bei evangelizacijos privilegijuotosios adresatės, jos pačios išsyk taps Evangelijos skelbėjomis.