Pritaikymas ir ištikimybė kalbos požiūriu

63.   Dalinės Bažnyčios, artimai susilydžiusios ne tik su žmonėmis, bet ir su tam tikrai žmonių grupei būdingais troškimais, turtais bei ribotumais, taip pat maldos, meilės, pažiūros į gyvenimą bei pasaulį būdais, turi asimiliuoti Evangelijos naujienos esminį turinį, be menkiausio esminės tiesos iškraipymo išversti į tiems konkretiems žmonėms suprantamą kalbą ir skelbti jiems šia kalba.
Toks vertimas įžvalgiai, rimtai, pagarbiai ir kompetentingai, kaip to reikalauja dalykas, turėtų būti atliktas liturginės raiškos[⁹²], taip pat katechezės, teologinio formulavimo, žemesnio lygio bažnytinių struktūrų, tarnybų srityse. Žodį „kalba” čia derėtų suprasti ne tiek semantine ar literatūrine, kiek antropologine ir kultūrine prasme.

Šis klausimas tikrai nelengvas. Neatsižvelgdama į konkrečią tautą, į kurią kreipiamasi, nevartodama jos kalbos, ženklų bei simbolių, neatsakydama į jos keliamus klausimus ir neįtraukdama jos konkretaus gyvenimo, evangelizacija netenka daug savo galios ir paveikumo. Tačiau, antra vertus, evangelizacija gali prarasti savo sielą ir visiškai sunykti, jei, dangstantis vertimo dingstimi, jos turinys ardomas ar kraipomas, jei norint pritaikyti visuotinę tikrovę vietinėms sąlygoms paaukojama pati ta tikrovė ir sugriaunama vienybė, be kurios nėra visuotinumo. Iš tiesų tiktai Bažnyčia, įsisąmoninusi savo visuotinumą ir parodanti, kad ji tikrai tokia yra, pajėgi siūlyti Naujieną, kurią gali išgirsti visi nepriklausomai nuo regionų ribų.

Teisėtai atsižvelgiant į dalines Bažnyčias, galima praturtinti Bažnyčią. Todėl tai daryti būtina ir neatidėliotina. Tai atliepia giliausius tautų ir žmonių bendruomenių troškimus įgyti savo tikrąjį veidą.