Šeima

71.   Kalbant apie pasauliečių evangelizacinį apaštalavimą, būtina pabrėžti šeimos evangelizacinę veiklą.

Įvairiais Bažnyčios istorijos momentais ji yra pelniusi gražų „namų Bažnyčios” vardą, kurį patvirtino ir Vatikano II Susirinkimas[¹⁰⁶]. Tai reiškia, jog kiekvienoje krikščioniškoje šeimoje turėtume atrasti įvairių visos Bažnyčios aspektų. Be to, šeima, kaip Bažnyčia, turėtų būti vieta, kur perduodama Evangelija ir iš kur ši Evangelija spinduliuoja.

Suvokiančioje šią misiją šeimoje visi jos nariai evangelizuoja ir yra evangelizuojami. Tėvai ne tik perduoda Evangeliją savo vaikams, bet ir gali gauti iš jų tą pačią Evangeliją kaip giliai išgyvenamą. Tokia šeima evangelizuojamai veikia daugybę kitų šeimų ir savo aplinką.

Šeimos, kilusios iš mišrios santuokos, irgi privalo savo vaikams skelbti Kristų su visais iš bendrojo Krikšto plaukiančiais padariniais. Negana to, joms tenka nelengva užduotis būti vienybės statytojomis.