Įkvėpti meilės

79.   Evangelizacijos darbas reikalauja, kad evangelizuotojas nuolat augtų broliška meile žmonėms, kuriuos jis evangelizuoja. Apaštalas Paulius, evangelizuotojo pavyzdys, rašo tesalonikiečiams žodžius, kurie yra programa mums visiems: „Taip jus mylėdami, troškome pasidalyti su jumis ne tik Dievo Evangelija, bet ir savo gyvybe, nes tapote mums be galo brangūs”[¹²⁷]. Kokia gi ta meilė? Ji didesnė už mokytojo meilę; tai tėvo meilė ir, negana to, motinos meilė[¹²⁸]. Būtent tokios meilės Viešpats tikisi iš kiekvieno Evangelijos skelbėjo, kiekvieno Bažnyčios statytojo. Vienas meilės ženklų – rūpinimasis tiesos skleidimu bei įvesdinimu į vienybę. Kitas meilės ženklas būtų atsiduoti Jėzaus Kristaus skelbimui be išlygų ir nesidairant atgal. Pateiksime dar kelis šios meilės ženklus.

Pirmasis būtų pagarba evangelizuojamojo religinei ir dvasinei padėčiai. Pagarba jo gyvenimo ritmui, kurio nevalia be saiko apsunkinti. Pagarba jo sąžinei bei įsitikinimams, su kuriais nevalia šiurkščiai elgtis.

Dar vienas šios meilės ženklas yra rūpinimasis nesužeisti kito, ypač jei jis silpno tikėjimo[¹²⁹], ištarmėmis, kurios įvesdintajam aiškios, tačiau kitiems tikintiesiems gali tapti sąmyšio ir papiktinimo šaltiniu, tartum sielos žaizda.

Šios meilės ženklas taip pat bus pastangos perduoti krikščionims ne abejones ir netikrybes, kylančias iš nepakankamo išsilavinimo, bet tai, kas nepajudinamai tikra, nes remiasi Dievo žodžiu. Tikintiesiems reikia tokių tikrybių jų krikščioniškajam gyvenimui; jie turi į tai teisę kaip Dievo vaikai, kurie, būdami jo rankose, visiškai atsiduoda meilės reikalavimams.