Kvietimas apmąstyti

5.   Visi suprantame, kaip neatidėliotina ištikimai, sąžiningai ir drąsiai į tai atsakyti ir atitinkamai elgtis.

Rūpindamiesi „visomis bendrijomis”[⁸], norėtume padėti savo broliams, sūnums ir dukterims į šiuos klausimus atsakyti. Viliamės, jog iš turtingos Sinodo patirties kylančiais žodžiais, kuriais norime apmąstyti evangelizaciją, pavyks paskatinti tokiam pat apmąstymui visą į Bažnyčią surinktą Dievo tautą ir suteikti visiems, ypač tiems, „kurie triūsia skelbdami žodį ir mokydami” [⁹], naują postūmį, idant kiekvienas iš jų būtų darbininkas, „be iškraipymų skelbiantis tiesos žodį”[¹⁰], vykdytų Evangelijos skelbėjo užduotį ir tobulai atliktų savo pareigas.

Toks paraginimas mums atrodo labai svarbus, nes Evangelijos skelbimas Bažnyčiai nėra pasirinkimo dalykas. Tai pareiga, pavesta jai Viešpaties Jėzaus įsakymu, kad žmonės galėtų tikėti ir būti išgelbėti. Ši Naujiena iš tiesų yra būtina. Ji nepakartojama. Ji niekuo nepakeičiama. Ji nesuderinama nei su abejingumu, nei su sinkretizmu ar klaidingu prisitaikymu. Juk kalbama apie žmogaus išganymą. Ji atveria Apreiškimo grožį. Ji siūlo išmintį, kuri yra ne iš šio pasaulio. Ji pajėgi pačia savimi sužadinti tikėjimą, kuris remiasi Dievo galybe[¹¹]. Ji yra tiesa. Ji verta, kad tikėjimo skelbėjas atiduotų jai visą savo laiką bei jėgas ir prireikus dėl jos paaukotų savo gyvybę.