Bažnyčios ir evangelizacijos abipusiai ryšiai

15.   Kiekvienas, kuris Naujajame Testamente gilinasi į Bažnyčios ištakas, seka jos raidą žingsnis po žingsnio ir stebi, kaip ji gyvena ir veikia, mato, kad pareiga evangelizuoti kyla iš jos giliausios esmės:

– Bažnyčia atsirado iš Jėzaus ir Dvylikos evangelizacinės veiklos. Ji yra normalus, norėtas, tiesiogiškiausias ir regimiausias šios veiklos rezultatas: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones”[³⁷]. „Kurie priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius”[³⁸].

– Taigi gimusi iš siuntimo Bažnyčia savo ruožtu yra siųsta Kristaus. Kai šlovės Viešpats grįžta pas Tėvą, pasaulyje lieka Bažnyčia. Ji lieka kaip Jėzaus išėjimo ir jo nuolatinio buvimo ženklas, vienu metu miglotas ir švytintis. Ji pratęsia jo buvimą. Ir pirmiausia ji pašaukta tęsti jo misiją bei evangelizavimo tarnybą[³⁹]. Juk krikščionių bendruomenė niekada nėra užsisklendusi. Tikrasis jos gyvenimas – maldos gyvenimas, įsiklausymas į Žodį ir apaštalų mokymą, gyva broliška meilė, dalijimasis duona[⁴⁰] – įgyja visą prasmę tik tada, kai tampa liudijimu, kelia žavėjimąsi bei skatina atsiversti, tampa Gerosios Naujienos skelbimu bei skleidimu. Tad misiją evangelizuoti gauna visa Bažnyčia, ir visumai svarbus kiekvieno individualaus nario darbas.

– Bažnyčia, evangelizacijos vykdytoja, pradeda nuo savęs pačios evangelizavimo. Ji yra tikinčiųjų bendruomenė, išgyvenamos bei skelbiamos vilties bendruomenė, broliškos meilės bendruomenė, ir kaip tokiai jai reikia nepaliaujamai klausytis, kuo ji turi tikėti, kas yra jos vilties pagrindas ir koks naujasis meilės įsakymas. Bažnyčiai kaip Dievo tautai, gyvenančiai pasaulyje ir neretai gundomai jo stabų, nuolat reikia girdėti skelbiant įstabius Dievo darbus[⁴¹], kuriais ji buvo atversta į Viešpatį, būti jo iš naujo suburiamai bei suvienijamai. Norėdama išlaikyti gyvybingumą, veržlumą ir tvirtumą, reikalingus Evangelijai skelbti, Bažnyčia turėtų jausti nuolatinį poreikį būti evangelizuojamai. Tai priminė Vatikano II Susirinkimas[⁴²], o 1974 metų Sinode vėl buvo energingai imtasi Bažnyčios, kuri, norėdama įtikinamai evangelizuoti pasaulį, evangelizuoja save nuolat atsiversdama bei atsinaujindama, temos.

– Bažnyčia yra Gerosios Naujienos, kurią privalu skelbti, sergėtoja. Naujosios Sandoros Jėzuje Kristuje pažadai, Viešpaties ir apaštalų mokymas, gyvenimo Žodis, malonės ir Dievo gerumo šaltiniai, išganymo kelias – visa tai buvo patikėta Bažnyčiai. Tai Evangelijos, taigi evangelizacijos, turinys, kurį Bažnyčia sergsti kaip gyvą ir brangų paveldą ne tam, kad laikytų jį paslėptą, bet kad perduotų kitiems.

– Pati siųsta ir evangelizuota, Bažnyčia savo ruožtu siunčia Evangelijos šauklius. Ji įdeda jiems į lūpas Žodį, kuris gelbsti, išaiškina Naujieną, kurios ji sergėtoja yra, suteikia įgaliojimą, kurį pati yra gavusi, ir pasiunčia juos skelbti. Jie privalo skelbti ne save pačius ar savo asmenines idėjas[⁴³], bet Evangeliją, kurios absoliutus šeimininkas ir savininkas, galintis elgtis su ja kaip nori, nėra nei Bažnyčia,  nei jie patys; jie yra Evangelijos tarnautojai, privalantys perduoti ją kitiems visiškos ištikimybės dvasia.