Postūmis apaštalauti

24.   Galiausiai evangelizuotasis pats ima evangelizuoti kitus. Tai tiesos kriterijus, evangelizacijos tikrumo patikrinimas; neįmanoma įsivaizduoti, kad asmuo priimtų Dievo žodį bei atiduotų save Karalystei, netapdamas tuo, kuris tai liudija ir skelbia.

Baigdami šiuos svarstymus apie evangelizacijos prasmę, norėtume pridurti paskutinę pastabą, padėsiančią geriau suprasti tolesnius apmąstymus.

Evangelizacija, kaip sakėme, yra daugiasluoksnis procesas, apimantis įvairius elementus: žmonijos atnaujinimą, liudijimą, tiesiogiai reiškiamą skelbimą, vidinį pritarimą, įstojimą į bendruomenę, ženklų priėmimą, pastangas apaštalauti. Šie elementai gali pasirodyti vienas kitam prieštaraujantys, net vienas kitą šalinantys. Iš tiesų jie yra vienas kitą papildantys bei praturtinantys. Kiekvieną iš jų visada reikia traktuoti kaip atliekantį kitų atžvilgiu papildymo funkciją. Praėjusio Sinodo reikšmė ta, kad jis mus be paliovos kvietė, užuot priešpriešinus, tuos elementus sieti vieną su kitu, idant pasiektume visapusišką Bažnyčios evangelizacinės veiklos sampratą.
Būtent šią globalią viziją norėtume pateikti, nagrinėdami evangelizacijos turinį bei čia taikytinus metodus ir aiškiau apibrėždami, kam adresuotas Evangelijos skelbimas ir kas šiandien už tai atsakingas.