Su vilties ženklu

28.   Tad evangelizacija negali neapimti pranašingo skelbimo apie pomirtinį gyvenimą, žmogaus tikrąjį ir galutinį pašaukimą, kuris sykiu yra dabartinės padėties tąsa ir visiškas peržengimas: anapus laiko ir istorijos, anapus šio praeinančio pasaulio tikrovės, anapus šio pasaulio – kurio slaptingasis matmuo bus vieną dieną atskleistas – daiktų, anapus paties žmogaus, kurio tikroji paskirtis nėra apribota laiko, bet pasirodys amžinajame gyvenime[⁵⁸]. Taigi evangelizacija taip pat apima vilties, teikiamos Dievo pažadų, duotų per Naująją Sandorą Jėzuje Kristuje, skelbimą; Dievo meilės mums ir mūsų meilės Dievui skelbimą; iš Dievo meilės kylančios ir Evangelijos branduolį sudarančios broliškos meilės visiems žmonėms – gebėjimo atsiduoti ir atleisti, pasiaukoti ir padėti broliams – skelbimą; blogio slėpinio bei gėrio siekimo skelbimą. Lygiai taip pat – ir visada primygtinai – Dievo paieškos per maldą, pirmiausia garbinimą bei dėkojimą, taip pat per bendrystę su regimu susitikimo su Dievu ženklu, kuris yra Jėzaus Kristaus Bažnyčia, skelbimą. Ši bendrystė savo ruožtu reiškiasi ir kitų Bažnyčioje gyvenančio bei veikiančio Kristaus ženklų – sakramentų atlikimu. Įgyvendinti sakramentus taip, kad jų šventimas būtų tikrai pilnatviškas, nereiškia, kaip kai kas teigia, kliudyti evangelizacijai ar taikstytis su jos iškraipymu; priešingai, tai reiškia atlikti ją iki galo. Juk evangelizacija visumos požiūriu nėra vien Naujienos skelbimas; ja taip pat norima įdiegti Bažnyčią, negalinčią egzistuoti be šio sakramentinio gyvenimo, kurio viršūnė – Eucharistija[⁵⁹].