Be apribojimo ir dviprasmiškumo

32.   Nevalia nutylėti to, kad daug dosniaširdžių krikščionių, atvirų su išlaisvinimo problema susijusiems dramatiškiems klausimams, norėdami pastūmėti Bažnyčią imtis išlaisvinimo pastangų, neretai gundomi apriboti jos misiją išimtinai šiapusinės programos matmenimis: jos siekius – antropocentriniais tikslais, išganymą, kurio šauklys ir sakramentas ji yra, – materialia gerove, jos veiklą, užmiršus viso jos rūpinimosi dvasinį bei religinį matmenį, – politinio bei socialinio pobūdžio iniciatyvomis. Tačiau jeigu taip būtų, Bažnyčia prarastų savo pamatinę reikšmę. Jos skelbiama išlaisvinimo naujiena prarastų nepakartojamumą ir ideologinių sistemų bei politinių partijų būtų nesunkiai monopolizuojama bei paverčiama manipuliacijų objektu. Ji nebeturėtų galios Dievo vardu skelbti laisvę. Todėl toje pačioje kalboje, kuria pradėjome Sinodo trečią visuotinį susirinkimą, norėjome pabrėžti „būtinybę iš naujo aiškiai konstatuoti būtent religinį evangelizacijos tikslą. Ji netektų savo egzistavimo pagrindo, jei nukryptų nuo ją sąlygojančios religinės ašies, pirm visų dalykų – nuo Dievo karalystės visa jos teologine prasme”[⁶²].