Chapter,Paragraph,Number
1 Intro, 0,1| pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters" (
2 Intro, 0,1| Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: "
3 I, 0,2 | 2. Lukas savo Evangelijoje glaustai aprašė
4 I, 0,2 | užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas
5 I, 0,2 | Jis turėjo užsirašyti su savo sužadėtine Marija, kuri
6 I, 0,2 | metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį
7 I, 0,2 | Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis
8 I, 0,3 | 3. Jonas savo Evangelijos prologe vienu
9 I, 0,4 | Jis dosniai apdovanojo mus savo malone su įvairiopa išmintimi
10 I, 0,4 | sumanumu, paskelbdamas mums savo valios paslaptį, kaip jis
11 I, 0,5 | yra tikėjimo dokumentai, savo visuma patikimi ir kaip
12 I, 0,6 | Kristuje ši pedagogija pasiekia savo tikslą: Jėzus nekalba "Dievo
13 I, 0,6 | kreipiasi į Dievą kaip į savo Kūrėją ir Tėvą. Šį atsakymą
14 I, 0,6 | Tokiu būdu viskas sugrįžta į savo pradžią. Jėzus Kristus yra
15 I, 0,7 | Įsikūnijimas. Dievas ieško pagal savo paveikslą ir panašumą sukurto
16 I, 0,7 | pasirinkimo: Dievas ieško žmogaus savo tėviškos širdies skatinamas. ~
17 I, 0,7 | valią valdyti pasaulį pagal savo nuožiūrą (plg. Pr 3,5).
18 I, 0,8 | Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: "
19 I, 0,8 | kryžiaus, siuntė Dievui "savo prašymus bei maldavimus
20 I, 0,8 | Kristus, ir tokiu būdu liudija savo dalį įsūnystėje, suteiktoje
21 II, 0,9 | Iš tikrųjų laikas pasiekė savo pilnatvę Įsikūnijimu, kuriuo
22 II, 0,9 | priklausomai nuo to, kaip nugyveno savo gyvenimą, žmogus patirtų
23 II, 0,9 | įsitikinęs dvasine ir nemirtinga savo prigimtimi. ~Krikščionių
24 II, 0,9 | žemiškame gyvenime. Šią savo paskirties pilnatvę žmogus
25 II, 0,9 | Dievuje žmogus suranda savo pilnatvę - šią tiesą apreiškė
26 II, 0,9 | Kristus. Žmogus pasiekia savo pilnatvę Dievuje, kuris
27 II, 0,9 | pilnatvę Dievuje, kuris per savo Amžinąjį Sūnų atėjo jo ieškoti.
28 II, 0,9 | žmogiškasis laikas pasiekė savo pilnatvę. "Laiko pilnatvė"
29 II, 0,11 | Nazareto vieną dieną, atėjęs į savo miesto sinagogą, atsistojo
30 II, 0,12 | sugrįšite kiekvienas jūsų prie savo nuosavybės ir kiekvienas
31 II, 0,12 | nuosavybės ir kiekvienas jūsų į savo šeimą" (Kun 25,10). Viena
32 II, 0,12 | kiekvienas izraelitas atgaudavo savo tėvų žemę, kurią galėjo
33 II, 0,12 | išganė" sau, kaip ypatingą savo nuosavybę. ~
34 II, 0,13 | lygūs su jais ir atgaus savo teises. Įstatymo nurodytu
35 II, 0,13 | žemei (plg. Kun 25, 23). Jei savo Apvaizda Dievas dovanojo
36 II, 0,13 | Kas tuos turtus valdė kaip savo nuosavybę, iš tikrųjų buvo
37 II, 0,16 | kaip Didysis Jubiliejus. ~Savo turiniu šis Didysis Jubiliejus
38 III, 0,19 | Norėdama būti visiškai ištikima savo Mokytojui, Bažnyčia Susirinkime
39 III, 0,19 | Bažnyčia Susirinkime ieškojo savo tapatumo ir iš naujo atrado
40 III, 0,19 | tapatumo ir iš naujo atrado savo, kaip Kristaus Kūno ir jo
41 III, 0,19 | Bažnyčia vėl patvirtino savo visuotinį pašaukimą būti
42 III, 0,19 | pašaukimą būti šventa; parengė "savo gyvenimo šaltinio ir aukščiausio
43 III, 0,19 | paragino atnaujinti įvairias savo gyvenimo sritis visuotinėje
44 III, 0,19 | tradicijas, kur Bažnyčia vykdo savo misijinę pasiuntinystę,
45 III, 0,23 | 23. Jau pirmajame savo pontifikato dokumente atvirai
46 III, 0,25 | atskiros Bažnyčios, kurios savo Jubiliejais švenčia reikšmingus
47 III, 0,25 | Burundžio, Burkina Faso tautos savo ruožtu švenčia šimto metų
48 III, 0,27 | metų įvykius, kurie stebina savo užmoju ir tempu. Devintasis
49 III, 0,27 | Ar gali moteris užmiršti savo mažylį...?" (Iz 49,15). ~
50 III, 0,28 | II Susirinkime vienu iš savo tikslų pripažino santuokos
51 IV, a,32 | meilę Tėvo, kuris atidavė savo Sūnų, "kad kiekvienas, kuris
52 IV, a,33 | giliau suvoktų nuodėmingumą savo vaikų, kurie istorijos amžiais
53 IV, a,33 | gentium sako: "Bažnyčia, savo prieglobstyje apglėbusi
54 IV, a,33 | tūkstantmečio slenksčio neragindama savo vaikų atgaila apsivalyti
55 IV, a,33 | netobulumus - tai paliudyti savo nuoširdumą ir drąsą bei
56 IV, a,34 | nukreiptos prieš Dievo trokštą savo Tautos vienybę. Besibaigiančiame
57 IV, a,36 | Viešpatį ir apsvarstyti savo atsakomybę už mūsų laikų
58 IV, a,36 | netikėjimą - atsakingi, nes dėl "savo religinio, moralinio ir
59 IV, a,37 | pagrindas. Skelbdama ir gerbdama savo sūnų ir dukterų šventumą,
60 IV, a,37 | kurie Santuokoje įgyvendino savo krikščioniškąjį pašaukimą:
61 IV, b,40 | mumis kalbasi, atskleisdamas savo viengimio Sūnaus prigimtį
62 IV, b,41 | Katalikų Bažnyčios Katekizmas savo ruožtu primena, kad "Krikštas
63 IV, b,43 | mus kreipia į dieviškąjį savo Sūnų ir iškyla prieš visus
64 IV, b,43 | paslaptį ir auga ištikimybe savo Sužadėtiniui"29. ~ ~
65 IV, b,45 | gerovei dalija įvairias savo dovanas, kaip jai patinka (
66 IV, b,46 | diena po dienos turi kurti savo širdies gelmėse krikščioniškoje
67 IV, b,48 | Šventosios Dvasios veikimu savo įsčiose pradėjusi Įsikūnijusį
68 IV, c,55 | mielai kviečiamas pagal savo išgales prisidėti, kad deramai
69 V, 0,56 | išaugo į didžiulį medį, kuris savo šakomis galėtų pridengti
70 V, 0,56 | Velykų paslaptyje. Kristus savo išganinga valdžia apima
71 V, 0,56 | amžius" (Žyd 13, 8). Bažnyčia savo ruožtu "siekia tik vieno -
72 V, 0,57 | labiau Vakarai tolsta nuo savo krikščioniškųjų šaknų, tuo
73 V, 0,59 | iš numirusių, teikia per savo Dvasią šviesos ir jėgų,
74 V, 0,59 | kad žmogus galėtų pasiekti savo didį pašaukimą. Ji tiki,
75 V, 0,59 | kurie nesikeičia ir kurie savo galutinį pagrindą turi Kristuje,
76 V, 0,59 | linkėdamas visiems suteikiu savo Palaiminimą. ~ ~Vatikane,
|