37. Pirmojo tūkstantmečio Bažnyčia gimė iš kankinių kraujo: "Sanguis martyrum - semen christianorum"²¹. Su Konstantinu Didžiuoju susiję įvykiai nebūtų garantavę Bažnyčios išsiplėtimo pirmajame tūkstantmetyje, jei nebūtų buvę pirmųjų krikščionių kankinių pasėtos sėklos ir jų šventumo lobyno. Antrojo tūkstantmečio pabaigoje Bažnyčia vėl tapo kankinių Bažnyčia. Tikinčiųjų - kunigų, vienuolių ir pasauliečių - persekiojimai įvairiose pasaulio šalyse atnešė gausią kankinių sėją. Kristaus liudijimas iki kraujo išliejimo tapo bendru katalikų, stačiatikių, anglikonų ir protestantų paveldu, kaip pabrėžė popiežius Paulius VI Ugandos kankinių kanonizacijos pamoksle²².

To liudijimo negalima pamiršti. Pirmųjų amžių Bažnyčia, nors ir patirdama rimtų organizacinių sunkumų, sugebėjo kankinių liudijimus įamžinti atitinkamuose martirologuose. Amžiams bėgant, jie buvo nuolat papildomi, ir Bažnyčios šventaisiais ir palaimintaisiais buvo paskelbti ne tik kankiniai, bet ir tikėjimo mokytojai, misionieriai, išpažinėjai, vyskupai, kunigai, mergelės, sutuoktiniai, našlės ir vaikai.

Mūsų amžiuje vėl atsirado kankinių - tai dažnai neįvardyti, beveik "nežinomi kariai", kovoję už didį Dievo reikalą. Kiek įmanoma, jų liudijimas Bažnyčioje neturi būti prarastas. Kaip pasiūlė Konsistorija, vietinėms Bažnyčioms dera padaryti viską, kad kankiniai nebūtų pamiršti, - būtina surinkti visą įmanomą dokumentaciją. Tai bus iškalbingas ekumeninis liudijimas. Šventųjų, kankinių ekumenizmas labai įtikinamas. Communio sanctorum balsas yra garsesnis už susiskaldymų keliamą triukšmą. Pirmųjų šimtmečių martyrologium buvo šventųjų kulto pagrindas. Skelbdama ir gerbdama savo sūnų ir dukterų šventumą, Bažnyčia aukštino Dievo garbę; gerbdama kankinius, ji gerbė Kristų, jų kankinystės ir šventumo šaltinį. Vėliau susiklostė kanonizacijos praktika, iki šiol gyvuojanti Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčiose. Tos kanonizacijos liudija gyvumą vietinių Bažnyčių, kurių skaičius nuo pirmųjų krikščionybės amžių labai išaugo. Ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio didžiausia pagarba, kurią visos Bažnyčios gali rodyti Kristui, - tai skelbti Visagalio Atpirkėjo buvimą tikėjimo, vilties ir meilės vaisiais, subrandintais vyrų ir moterų, priklausančių skirtingoms rasėms ir tautoms ir sekusių Kristumi įvairiomis krikščioniškojo pašaukimo formomis.

Apaštalų Sostas trečiojo tūkstantmečio perspektyvoje turės atnaujinti visuotinės Bažnyčios martirologus, didžiausią dėmesį skirdamas šventumui tų, kurie mūsų laikais pilnutinai gyveno Kristaus tiesa. Ypač reikia skatinti pripažinimą herojiškų dorybių tų vyrų ir moterų, kurie Santuokoje įgyvendino savo krikščioniškąjį pašaukimą: tvirtai tikėdami, kad ir šioje būsenoje šventumo vaisiai yra gausūs, turime pasirinkti tinkamiausius būdus, kaip tuos vaisius surasti ir juos pateikti Visuotinei Bažnyčiai bei naujoms sutuoktinių kartoms.