46. Iš
tokios, eschatologinės perspektyvos žiūrint, tikintieji bus
raginami atrasti teologinę vilties dorybę, apie kurią jau
girdėjo, kai buvo skelbiamas "Evangelijos tiesos žodis" (Kol
1,5). Esminė vilties dorybė, viena vertus, skatina
krikščionį neišleisti iš akių galutinio tikslo,
suteikiančio vertę visam jo buvimui, o kita vertus, duoda tvirtą
ir gilų pagrindą kasdieniam įsipareigojimui keisti realybę
pagal Dievo sumanymą.
Apaštalas Paulius primena:
"Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol
tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime
dvasios pradmenis, - ir mes dejuojame, laukdami įsūnijimo ir mūsų
kūno atpirkimo. Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi" (Rom
8, 22-24). Krikščionys kviečiami rengtis Didžiajam
Jubiliejui su atnaujinta viltimi dėl galutinio atėjimo Dievo
karalystės, kurią jie diena po dienos turi kurti savo
širdies gelmėse krikščioniškoje bendruomenėje ir
socialinėje aplinkoje - taigi ir pasaulio istorijoje.
Būtina įvertinti ir
giliau apmąstyti šio šimtmečio pabaigos vilties
ženklus: pilietinėje srityje - mokslo, technikos ir pirmiausia
medicinos pasiekimus, tarnaujančius žmogui ir jo gyvybei,
išaugusį ekologinį sąmoningumą, pastangas atkurti
pažeidinėjamą taiką ir teisingumą, įvairių
tautų, ypač tų, kurios susietos sudėtingais pasaulio
Šiaurės ir Pietų ryšiais, susitaikymo ir solidarumo
siekius; bažnytinėje srityje - atidesnį įsiklausymą
į Dvasios balsą per atsivėrimą charizmoms ir
pasauliečių pripažinimą bei skatinimą,
nuoširdų pasiaukojimą visų krikščionių
vienybei, vis platesnį dialogą su kitomis religijomis ir
šiuolaikine kultūra.
|