5. Dievo Sūnaus "tapimas vienu iš mūsų" įvyko be galo nuolankiai, tad nenuostabu, jog pasaulietinė istoriografija, besidominti triukšmingais įvykiais ir įspūdingesniais asmenimis, jam paskyrė tik trumpas, nors ir reikšmingas, užuominas. Pavyzdžiui, Kristus minimas "Judėjų senovėje", 93-94 metais istoriko Juozapo Flavijaus sudarytame veikale⁴, o ypač Tacito "Analuose", surašytuose 115-120 metais. Pasakodamas apie 64 metų Romos gaisrą, dėl kurio Neronas neteisingai apkaltino krikščionis, istorikas aiškiai mini Kristų, "imperatoriaus Tiberijaus laikais nuteistą prokuratoriaus Poncijaus Piloto"⁵. Taip pat Svetonijus imperatoriaus Klaudijaus biografijoje, parašytoje apie 121 metus, mums praneša apie žydų ištrėmimą iš Romos, nes jie "dėl tokio Kresto kėlė nuolatinę sumaištį"⁶. Daugelis tyrinėtojų mano, jog čia kalbama apie Jėzų Kristų, dėl kurio ginčijosi ir pykosi Romos žydai. Svarbus greito krikščionybės plitimo paliudijimas yra Bitinijos valdytojo Plinijaus Jaunesniojo pranešimas imperatoriui Trajanui, kuriame kalbama, jog daugybė žmonių "nustatytą dieną, prieš aušrą, renkasi giedoti himno Kristui tartum Dievui"⁷.

Tačiau didis įvykis, apie kurį istorikai nekrikščionys tik užsimena, visiškai atsiskleidžia Naujojo Testamento tekstuose, kurie, nors yra tikėjimo dokumentai, savo visuma patikimi ir kaip istorinis liudijimas. Kristus, tikras Dievas ir tikras žmogus, taip pat yra Viešpats ir kosmoso bei istorijos, jos "Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga" (Apr 21,6). Jame Tėvas tarė galutinį žodį apie žmogų ir jo istoriją. Tai aiškiai ir įtaigiai pasakyta Laiške žydams: "Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų" (Žyd 1, 1-2).