II skyrius
2000 METŲ JUBILIEJUS
9. Šventasis Paulius, kalbėdamas apie Dievo
Sūnaus gimimą, sutapatina jį su "laiko pilnatve" (plg.
Gal 4,4). Iš tikrųjų laikas pasiekė savo pilnatvę
Įsikūnijimu, kuriuo pats Dievas įžengė į
žmogaus istoriją. Amžinybė įžengė į
laiką - ar gali būti didesnis "išsipildymas"? Ar
įmanomas koks kitas "išsipildymas"? Kai kas kalbėjo
apie paslaptingus kosminius ciklus, kuriuose pasaulio ir žmogaus
istorija kartojasi. Žmogus iš žemės ateina ir į
ją sugrįžta (plg. Pr 3,19). Tai
betarpiškai patiriama realybė. Bet žmoguje glūdi
nenykstantis amžino gyvenimo troškimas. Kaip mes turime
įsivaizduoti gyvenimą po mirties? Kai kas mąstė apie
įvairias reinkarnacijos formas: priklausomai nuo to, kaip nugyveno
savo gyvenimą, žmogus patirtų naują - geresnę ar
blogesnę - būtį, iki pasiektų tobulą apsivalymą.
Šis kai kurioms Rytų religijoms būdingas tikėjimas liudija,
kad žmogus nesitaiko su mirties neišvengiamumu. Jis
įsitikinęs dvasine ir nemirtinga savo prigimtimi.
Krikščionių
Apreiškimas atmeta reinkarnaciją ir kalba apie žmogaus
pašaukimą pilnatvei, kuri pasiekiama jo vieninteliame
žemiškame gyvenime. Šią savo paskirties pilnatvę
žmogus pasiekia nuoširdžiu pasiaukojimu, kuris įmanomas tik
susitinkant su Dievu. Dievuje žmogus suranda savo pilnatvę - šią
tiesą apreiškė Kristus. Žmogus pasiekia savo
pilnatvę Dievuje, kuris per savo Amžinąjį Sūnų
atėjo jo ieškoti. Dievo atėjimo į žemę dėka
pasaulio sukūrimu pradėtas žmogiškasis laikas pasiekė
savo pilnatvę. "Laiko pilnatvė" iš tikrųjų
yra amžinybė, o tiksliau - Tas, kuris yra amžinas, -
Dievas. Įeiti į laiko pilnatvę reiškia pasiekti laiko
pabaigą, peržengti jo ribas ir rasti pilnatvę Dievo
amžinybėje.
|