10. Krikščionybėje laikas yra esmingai svarbus. Laike sukuriamas pasaulis, jame vyksta išganymo istorija, kurios kulminacija yra Įsikūnijimo "laiko pilnatvė" ir kurios horizontas yra garbingas Dievo Sūnaus sugrįžimas laikų pabaigoje. Jėzuje Kristuje, Įsikūnijusiame Žodyje, laikas tampa amžino Dievo matu. Kristaus atėjimu prasideda "dienų pabaiga" (plg. Žyd 1,2), "valanda paskutinė" (1 Jn 2, 18), prasideda Bažnyčios laikas, kuris tęsis iki Kristaus Antrojo atėjimo.

Kadangi Dievas susijęs su laiku, būtina jį pašventinti. Tai daroma, pavyzdžiui, Dievui pašvenčiant atskiras dienas ar savaites, kaip buvo jau Senosios Sandoros religijoje ir yra krikščionybėje, nors nauju būdu. Velykų vigilijos liturgijoje celebrantas, laimindamas prisikėlusį Kristų simbolizuojančią žvakę, skelbia: "Kristus vakar ir šiandien, pradžia ir pabaiga, Alfa ir Omega. Jo yra laikai ir amžiai. Jam garbė ir valdžia per amžių amžius". Šiuos žodžius taria žvakėje įrašydamas einamųjų metų skaičių. Aišku, ką ši apeiga reiškia - ji parodo, kad Kristus yra laiko Viešpats, jo pradžia ir pabaiga; Kristaus Įsikūnijimas ir Prisikėlimas apima kiekvienus metus, kiekvieną dieną ir kiekvieną akimirką, jiems suteikdamas "laiko pilnatvę". Todėl ir Bažnyčia gyvena bei švenčia liturgiją per visus metus. Tad saulės metai yra atausti liturginiais metais, kurie prasideda pirmuoju advento sekmadieniu ir baigiasi Kristaus, visatos Karaliaus bei Viešpaties, švente ir atspindi visą Įsikūnijimo ir Atpirkimo paslaptį. Kiekvienas sekmadienis primena Viešpaties Prisikėlimą.