11. Toks laiko šventinimas paaiškina Jubiliejų
paprotį, prasidedantį Senajame Testamente ir gyvuojantį
Bažnyčios istorijoje. Jėzus iš Nazareto vieną
dieną, atėjęs į savo miesto sinagogą, atsistojo
skaityti (plg. Lk 4, 16-30). Jam padavė pranašo Izaijo
knygą, ir jis perskaitė šią vietą:
"Viešpaties Dievo Dvasia su manim, nes Viešpats patepė
mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė
mane paguosti prislėgtųjų, paskelbti belaisviams laisvę ir
atidaryti kalėjimo duris kaliniams. Paskelbti Viešpaties
malonės metų" (Iz 61, 1-2).
Pranašas kalbėjo apie
Mesiją. "Šiandien, - pridūrė Jėzus, -
išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto
žodžiai" (Lk 4, 21). Jėzus leido suprasti, kad jis
yra Pranašo skelbtasis Mesijas ir jame prasidėjo taip ilgai lauktas
"laikas": atėjo išganymo diena, "laiko
pilnatvė". Visi Jubiliejai primena tą "laiką"
ir mesijinę pasiuntinystę Jėzaus, kuris atėjo
"pateptas" Šventosios Dvasios ir siųstas Tėvo. Jis
skelbia gerąją naujieną vargdieniams. Jis neša laisvę
belaisviams, vaduoja prislėgtuosius, grąžina regėjimą
akliesiems (plg. Mt 11, 4-5; Lk 7, 22). Šitaip jis apreiškia
"Viešpaties malonės metus", kuriuos skelbia ne tik
žodžiu, bet ir darbais. Jubiliejus, "Viešpaties
malonės metai", yra ne vien laiko sukakties pasikartojimas, o
būdingas visai Jėzaus veiklai.
|