12. Taigi Jėzaus žodžiai ir darbai atbaigia visą Senojo Testamento Jubiliejų tradiciją. Žinome, kad Jubiliejus buvo ypatingu būdu Dievui pašvęstas laikas. Pagal Mozės įstatymą jis būdavo minimas kas septyneri metai: tai buvo "šabo metai", kuriais reikėdavo duoti pailsėti žemei ir paleisti vergus. Vergų paleidimas buvo pareiga, tiksliai nusakyta Išėjimo (Iš 23, 10-11), Kunigų (Kun 25, 1-28), Pakartoto Įstatymo (Įst 15, 1-6) knygose - taigi visame bibliniame įstatyme. Šabo metais buvo privalu ne tik paleisti vergus, bet ir nubraukti visas skolas. Visa tai turėjo būti daroma Dievo garbei. Reikalavimai, privalomi šabo metais, buvo įpareigojantys ir jubiliejaus metais, švenčiamais kas penkiasdešimt metų. Bet jubiliejaus metais šabo metų papročiai būdavo praplėsti ir itin iškilmingi. Kunigų knygoje skaitome: "Švęsite penkiasdešimtuosius metus ir paskelbsite laisvę krašte visiems gyventojams. Tai bus jums jubiliejaus metai: sugrįšite kiekvienas jūsų prie savo nuosavybės ir kiekvienas jūsų į savo šeimą" (Kun 25,10). Viena svarbiausių jubiliejaus metų pasekmių buvo visų nelaisvų gyventojų išlaisvinimas. Ta proga kiekvienas izraelitas atgaudavo savo tėvų žemę, kurią galėjo būti pardavęs ar praradęs patekdamas į vergiją. Žemė priklausė Dievui, todėl jos praradimas nebuvo galutinis. Lygiai taip pat izraelitai negalėjo visą laiką pasilikti vergijoje, nes Dievas, išvaduodamas iš Egipto vergijos, juos "atpirko", "įgijo", "išganė" sau, kaip ypatingą savo nuosavybę.