12. Taigi
Jėzaus žodžiai ir darbai atbaigia visą Senojo Testamento Jubiliejų
tradiciją. Žinome, kad Jubiliejus buvo ypatingu būdu Dievui
pašvęstas laikas. Pagal Mozės įstatymą jis būdavo
minimas kas septyneri metai: tai buvo "šabo metai", kuriais
reikėdavo duoti pailsėti žemei ir paleisti vergus. Vergų
paleidimas buvo pareiga, tiksliai nusakyta Išėjimo (Iš 23,
10-11), Kunigų (Kun 25, 1-28), Pakartoto Įstatymo (Įst
15, 1-6) knygose - taigi visame bibliniame įstatyme. Šabo metais
buvo privalu ne tik paleisti vergus, bet ir nubraukti visas skolas. Visa tai
turėjo būti daroma Dievo garbei. Reikalavimai, privalomi šabo
metais, buvo įpareigojantys ir jubiliejaus metais, švenčiamais
kas penkiasdešimt metų. Bet jubiliejaus metais šabo metų
papročiai būdavo praplėsti ir itin iškilmingi. Kunigų
knygoje skaitome: "Švęsite penkiasdešimtuosius metus ir
paskelbsite laisvę krašte visiems gyventojams. Tai bus jums
jubiliejaus metai: sugrįšite kiekvienas jūsų prie savo
nuosavybės ir kiekvienas jūsų į savo šeimą"
(Kun 25,10). Viena svarbiausių jubiliejaus metų pasekmių
buvo visų nelaisvų gyventojų išlaisvinimas. Ta proga
kiekvienas izraelitas atgaudavo savo tėvų žemę, kurią
galėjo būti pardavęs ar praradęs patekdamas į
vergiją. Žemė priklausė Dievui, todėl jos praradimas
nebuvo galutinis. Lygiai taip pat izraelitai negalėjo visą laiką
pasilikti vergijoje, nes Dievas, išvaduodamas iš Egipto vergijos, juos
"atpirko", "įgijo", "išganė" sau,
kaip ypatingą savo nuosavybę.
|