13. Jubiliejaus
metų priesakai daugiausia liko kaip idealas, veikiau viltis nei konkretus
faktas. Todėl jie tapo prophetia futuri - ateities pranašyste,
numatančia tikrą išlaisvinimą, kurį iškovos
Mesijas. Tų metų juridinėse normose buvo užuomazga
konkrečios socialinės doktrinos, kuri pilnutiniau
atsiskleidė Naujajame Testamente. Jubiliejaus metai turėjo
sugrąžinti Izraelio vaikams lygybę, atverti naujas galimybes
šeimoms, praradusioms nuosavybę ar netgi asmeninę laisvę.
Turtingiesiems jubiliejaus metai primindavo, jog ateis laikas, kada vergai
izraelitai vėl taps lygūs su jais ir atgaus savo teises.
Įstatymo nurodytu laiku turėjo būti skelbiami jubiliejaus metai,
siekiant pagelbėti stokojantiems. Tam reikėjo teisingos
valdžios. Pagal Izraelio įstatymą teisingumas pirmiausia buvo
suprantamas kaip silpnųjų apsauga, ir tuo turėjo rūpintis
karalius. Psalmininkas sako: "Juk jis gelbsti beturtį, kai jo
šaukiasi, ir nuskriaustąjį, kuriam nėra kas padeda. Jis
rūpinasi vargšais ir beturčiais, - gelbės
beturčių gyvastį" (Ps 72, 12-13). Šios tradicijos
pagrindai buvo griežtai teologiniai, susieti su sukūrimo ir Dievo
Apvaizdos teologija. Buvo paplitęs įsitikinimas, kad tik Dievui, kaip
Kūrėjui, priklauso "dominium altum", tai yra
viešpatystė visai kūrinijai ir - ypatingu būdu - žemei
(plg. Kun 25, 23). Jei savo Apvaizda Dievas dovanojo žemę
žmonėms, vadinasi, ją dovanojo visiems. Todėl kūrinijos
turtai buvo bendra visos žmonijos nuosavybė. Kas tuos turtus
valdė kaip savo nuosavybę, iš tikrųjų buvo tik
prievaizdas, valdytojas, turėjęs veikti Dievo, kuris vienintelis buvo
tikras savininkas, vardu. Dievo valia sukurtos gėrybės turėjo
teisingai tarnauti visiems. Jubiliejaus metai turėjo atkurti
šį socialinį teisingumą. Taigi Bažnyčios
socialinis mokymas kyla ir iš jubiliejaus metų. Itin
išsiplėtojęs pastarajame šimtmetyje, pradedant enciklika Rerum
novarum, jis visada buvo Magisteriumo dalis.
|