18. Iš tokios perspektyvos žvelgiant galima teigti, kad Vatikano II Susirinkimas buvo Apvaizdos parengtas įvykis, kuriuo Bažnyčia pradėjo pasirengimą Antrojo tūkstantmečio Jubiliejui. Susirinkimas buvo panašus į ankstesnius ir kartu kitoks; tai buvo Susirinkimas, kuris apmąstė Kristaus ir Jo Bažnyčios paslaptį ir kartu atsivėrė pasauliui. Šis atsivėrimas buvo evangelinis atsakymas į pasaulyje vykstančius pasikeitimus ir skausmingą dvidešimtojo amžiaus patirtį - Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, koncentracijos stovyklas ir siaubingas žudynes. Ta patirtis dar labiau liudija, jog pasauliui reikia apsivalymo ir atsivertimo.

Dažnai manoma, kad Vatikano II Susirinkimas paženklino naują Bažnyčios gyvenimo epochą. Tai tiesa, bet kartu negalima nepastebėti, kad Susirinkimo Tėvai daug ką perėmė iš praeities palikimo, ypač iš Pijaus XII minčių. Bažnyčios istorijoje "sena" ir "nauja" visada glaudžiai suaugę. "Nauja" auga iš "seno", "sena" geriau atsiskleidžia ir pasireiškia "naujame". Taip atsitiko ir su Vatikano II Susirinkimu bei jo popiežių veikla, pradedant Jonu XXIII, tęsiant Paulium VI ir Jonu Paulium I iki dabartinio popiežiaus.

Popiežių veikla Susirinkime ir vėliau - jų mokymas ir darbai - be abejonės, labai prisidėjo prie naujojo krikščionybės pavasario, kurį Didysis Jubiliejus paryškins, jei tik krikščionys bus nuolankūs Šventosios Dvasios veikimui.