19. Nors ne taip rūsčiai kaip Jonas Krikštytojas, prie Jordano upės raginęs atgailauti ir atsiversti (plg. Lk 3, 1-7), Vatikano II Susirinkimas, kaip ir šis pranašas, skelbė mūsų dienų žmonėms Kristų - "Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmes" (plg. Jn 1, 29), žmogaus Atpirkėją, istorijos Viešpatį. Norėdama būti visiškai ištikima savo Mokytojui, Bažnyčia Susirinkime ieškojo savo tapatumo ir iš naujo atrado savo, kaip Kristaus Kūno ir jo Sužadėtinės, paslaptį. Nuolankiai klausydamasi Dievo Žodžio, Bažnyčia vėl patvirtino savo visuotinį pašaukimą būti šventa; parengė "savo gyvenimo šaltinio ir aukščiausio taško" - liturgijos reformą; paragino atnaujinti įvairias savo gyvenimo sritis visuotinėje ir vietinėse Bažnyčiose; įsipareigojo skatinti įvairiopą krikščionių pašaukimą - pasauliečių, vienuolių, diakonų, kunigų ir vyskupų; iš naujo atrado geriausią vyskupų, kartu ir Petro Įpėdinio, ganytojiškos tarnystės išraišką - vyskupų kolegialumą. Remdamasis šiuo giliu atsinaujinimu, Susirinkimas atsivėrė kitų konfesijų krikščionims, įvairių religijų išpažinėjams, visiems mūsų dienų žmonėms. Joks ankstesnis Susirinkimas taip aiškiai neprabilo apie krikščionių vienybę, dialogą su nekrikščioniškomis religijomis, ypatingą Senosios Sandoros su Izraeliu reikšmę, žmogaus sąžinės kilnumą, religinės laisvės principą, įvairias kultūrines tradicijas, kur Bažnyčia vykdo savo misijinę pasiuntinystę, apie socialinės komunikacijos priemones.