24. Įgyvendinant Vatikano II Susirinkimo nutarimus,
svarbios tapo popiežiaus kelionės. Jonas XXIII joms davė
pradžią, pačiose Susirinkimo išvakarėse aplankydamas
Loretą ir Asyžių (1926), jas intensyviai tęsė Paulius
VI, kuris, aplankęs Šventąją žemę (1964), atliko
kitas dideles apaštalines keliones ir galėjo betarpiškai
bendrauti su žmonėmis įvairiose šalyse bei žemynuose.
Šis pontifikatas dar labiau išplėtė kelionių
programą, kuri prasidėjo apsilankymu Meksikoje 1979 metais, Puebloje
vykusios III Generalinės Lotynų Amerikos šalių Vyskupų
Konferencijos proga. Tais pačiais metais įvyko kelionė į
Lenkiją, skirta 900-osioms šventojo vyskupo ir kankinio Stanislovo
mirties metinėms.
Gerai žinomi vėlesni tokių
kelionių etapai. Apaštalinės kelionės tapo sistemingos, jos
apėmė visų žemynų vietines Bažnyčias.
Ypatingas dėmesys jose skiriamas ekumeniniam bendravimui su
įvairių konfesijų krikščionimis. Šiuo
atžvilgiu labai svarbios kelionės į Turkiją (1979), Vokietiją
(1980), Velsą Škotijoje (1982), Šveicariją (l984),
Skandinavijos šalis (1989) ir visiškai neseniai į Baltijos
valstybes (1993). Šiuo metu itin karštai trokštamas
kelionių tikslas, be Sarajevo Bosnijoje ir Hercegovinoje, yra Artimieji
Rytai: Libanas, Jeruzalė ir Šventoji žemė. Būtų
labai reikšminga, jei 2000 metų proga būtų galima aplankyti
visas vietas, buvusias Senosios Sandoros Dievo Tautos kelyje, pradedant
Abraomo ir Mozės vietomis, nuo Egipto ir Sinajaus kalno iki Damasko -
miesto, kuris tapo šventojo Pauliaus atsivertimo liudininku.
|