33. Todėl
visai teisinga, kad, artėjant antrojo tūkstantmečio pabaigai,
Bažnyčia giliau suvoktų nuodėmingumą savo vaikų,
kurie istorijos amžiais buvo nutolę nuo Kristaus ir jo Evangelijos
dvasios ir, užuot liudiję pasauliui tikėjimo vertybių
įkvėptą gyvenimą, rodė papiktinantį ir
priešingą krikščioniškam liudijimui gyvenimo ir
galvosenos pavyzdį.
Bažnyčia, nors ir
būdama šventa per jos įkūnijimą Kristuje, nesiliauja
atgailauti: ji prieš Dievą ir žmones pripažįsta
savais vaikais nusidėjėlius. Lumen gentium sako:
"Bažnyčia, savo prieglobstyje apglėbusi
nusidėjėlius, šventa ir drauge nuolat apvalytina, visuomet yra
atsidėjusi atgailai ir atsinaujinimui"16.
2000 metų Jubiliejaus
Šventosios durys simboliškai turės būti platesnės
už ankstesnių metų duris, nes žmonija žengs ne tik
į naują amžių, bet ir į naują
tūkstantmetį. Dera, kad Bažnyčia eitų šiuo keliu
gerai įsisąmoninusi, kuo ji gyveno pastarąjį
tūkstantį metų. Ji negali peržengti naujojo
tūkstantmečio slenksčio neragindama savo vaikų atgaila
apsivalyti nuo praeities klaidų, neištikimybės, netikslumų,
nerangumo. Pripažinti vakardienos netobulumus - tai paliudyti savo
nuoširdumą ir drąsą bei sutvirtinti tikėjimą, tai
pasirengti nūdienos pagundoms ir sunkumams.
|