34. Didžiausios atgailos ir atsivertimo reikalauja nuodėmės, kurios tiesiogiai buvo nukreiptos prieš Dievo trokštą savo Tautos vienybę. Besibaigiančiame tūkstantmetyje net labiau nei pirmajame bažnytinis bendrumas "ne be abiejų šalių kaltės"¹⁷ patyrė skaudesnes žaizdas. Jos aiškiai prieštarauja Kristaus valiai ir piktina pasaulį¹⁸. Tų praeities nuodėmių svoris tebejaučiamas, jos tebegundo. Būtina jas išpažinti ir šauktis Kristaus atleidimo.

Šio tūkstantmečio pabaigoje Bažnyčia dar karščiau turi melsti Šventąją Dvasią krikščionių vienybės malonės. Tai yra pagrindinė, svarbiausia Evangelijos liudijimo pasaulyje užduotis. Po Vatikano II Susirinkimo buvo daug nuoširdžių ir įpareigojančių ekumeninių iniciatyvų: galima teigti, kad ekumeninį pobūdį įgavo visa Apaštalų Sosto ir vietinių Bažnyčių veikla. Popiežinė krikščionių vienybės Taryba tapo viena pagrindinių visiškos vienybės skatintojų.

Tačiau visi suvokiame, kad negalime pasiekti to tikslo vien žmogiškomis pastangomis, nors jos ir būtinos. Galutinė vienybė yra Šventosios Dvasios dovana. Iš mūsų reikalaujama priimti tą dovaną be lengvabūdiškų tiesos liudijimo nuolaidų ir nuoširdžiai vykdyti Susirinkimo bei Šventojo Sosto nutarimus, kuriuos palankiai vertina ir krikščionys, neturintys visiško bendrumo su Katalikų Bažnyčia.

Toks yra vienas krikščionių uždavinių žengiant į 2000 metus. Artėjimas prie antrojo tūkstantmečio pabaigos iš visų reikalauja sąžinės sąskaitos ir deramų ekumeninių iniciatyvų - tuomet galėsime švęsti Didįjį Jubiliejų jei ne visai susivieniję, tai bent labiau įveikę antrojo tūkstantmečio susiskaldymą. Visiems akivaizdu, jog tai pareikalaus didelių pastangų. Ne tik būtina tęsti dialogą apie doktriną, bet pirmiausia įsipareigoti ekumeninei maldai. Po Susirinkimo ji labai suaktyvėjo, bet reikia, kad ta malda plistų, apimdama vis daugiau krikščionių, ir skambėtų kartu su Kristaus maldavimu kančios išvakarėse: "Tėve, tegul visi bus viena!" (Jn 17, 21).