46. Iš tokios, eschatologinės perspektyvos žiūrint, tikintieji bus raginami atrasti teologinę vilties dorybę, apie kurią jau girdėjo, kai buvo skelbiamas "Evangelijos tiesos žodis" (Kol 1,5). Esminė vilties dorybė, viena vertus, skatina krikščionį neišleisti iš akių galutinio tikslo, suteikiančio vertę visam jo buvimui, o kita vertus, duoda tvirtą ir gilų pagrindą kasdieniam įsipareigojimui keisti realybę pagal Dievo sumanymą.

Apaštalas Paulius primena: "Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, - ir mes dejuojame, laukdami įsūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo. Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi" (Rom 8, 22-24). Krikščionys kviečiami rengtis Didžiajam Jubiliejui su atnaujinta viltimi dėl galutinio atėjimo Dievo karalystės, kurią jie diena po dienos turi kurti savo širdies gelmėse krikščioniškoje bendruomenėje ir socialinėje aplinkoje - taigi ir pasaulio istorijoje.

Būtina įvertinti ir giliau apmąstyti šio šimtmečio pabaigos vilties ženklus: pilietinėje srityje - mokslo, technikos ir pirmiausia medicinos pasiekimus, tarnaujančius žmogui ir jo gyvybei, išaugusį ekologinį sąmoningumą, pastangas atkurti pažeidinėjamą taiką ir teisingumą, įvairių tautų, ypač tų, kurios susietos sudėtingais pasaulio Šiaurės ir Pietų ryšiais, susitaikymo ir solidarumo siekius; bažnytinėje srityje - atidesnį įsiklausymą į Dvasios balsą per atsivėrimą charizmoms ir pasauliečių pripažinimą bei skatinimą, nuoširdų pasiaukojimą visų krikščionių vienybei, vis platesnį dialogą su kitomis religijomis ir šiuolaikine kultūra.