II skyrius

2000 METŲ JUBILIEJUS

9. Šventasis Paulius, kalbėdamas apie Dievo Sūnaus gimimą, sutapatina jį su "laiko pilnatve" (plg. Gal 4,4). Iš tikrųjų laikas pasiekė savo pilnatvę Įsikūnijimu, kuriuo pats Dievas įžengė į žmogaus istoriją. Amžinybė įžengė į laiką - ar gali būti didesnis "išsipildymas"? Ar įmanomas koks kitas "išsipildymas"? Kai kas kalbėjo apie paslaptingus kosminius ciklus, kuriuose pasaulio ir žmogaus istorija kartojasi. Žmogus iš žemės ateina ir į ją sugrįžta (plg. Pr 3,19). Tai betarpiškai patiriama realybė. Bet žmoguje glūdi nenykstantis amžino gyvenimo troškimas. Kaip mes turime įsivaizduoti gyvenimą po mirties? Kai kas mąstė apie įvairias reinkarnacijos formas: priklausomai nuo to, kaip nugyveno savo gyvenimą, žmogus patirtų naują - geresnę ar blogesnę - būtį, iki pasiektų tobulą apsivalymą. Šis kai kurioms Rytų religijoms būdingas tikėjimas liudija, kad žmogus nesitaiko su mirties neišvengiamumu. Jis įsitikinęs dvasine ir nemirtinga savo prigimtimi.

Krikščionių Apreiškimas atmeta reinkarnaciją ir kalba apie žmogaus pašaukimą pilnatvei, kuri pasiekiama jo vieninteliame žemiškame gyvenime. Šią savo paskirties pilnatvę žmogus pasiekia nuoširdžiu pasiaukojimu, kuris įmanomas tik susitinkant su Dievu. Dievuje žmogus suranda savo pilnatvę - šią tiesą apreiškė Kristus. Žmogus pasiekia savo pilnatvę Dievuje, kuris per savo Amžinąjį Sūnų atėjo jo ieškoti. Dievo atėjimo į žemę dėka pasaulio sukūrimu pradėtas žmogiškasis laikas pasiekė savo pilnatvę. "Laiko pilnatvė" iš tikrųjų yra amžinybė, o tiksliau - Tas, kuris yra amžinas, - Dievas. Įeiti į laiko pilnatvę reiškia pasiekti laiko pabaigą, peržengti jo ribas ir rasti pilnatvę Dievo amžinybėje.