11. Toks laiko šventinimas paaiškina Jubiliejų paprotį, prasidedantį Senajame Testamente ir gyvuojantį Bažnyčios istorijoje. Jėzus iš Nazareto vieną dieną, atėjęs į savo miesto sinagogą, atsistojo skaityti (plg. Lk 4, 16-30). Jam padavė pranašo Izaijo knygą, ir jis perskaitė šią vietą: "Viešpaties Dievo Dvasia su manim, nes Viešpats patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė mane paguosti prislėgtųjų, paskelbti belaisviams laisvę ir atidaryti kalėjimo duris kaliniams. Paskelbti Viešpaties malonės metų" (Iz 61, 1-2).

Pranašas kalbėjo apie Mesiją. "Šiandien, - pridūrė Jėzus, - išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai" (Lk 4, 21). Jėzus leido suprasti, kad jis yra Pranašo skelbtasis Mesijas ir jame prasidėjo taip ilgai lauktas "laikas": atėjo išganymo diena, "laiko pilnatvė". Visi Jubiliejai primena tą "laiką" ir mesijinę pasiuntinystę Jėzaus, kuris atėjo "pateptas" Šventosios Dvasios ir siųstas Tėvo. Jis skelbia gerąją naujieną vargdieniams. Jis neša laisvę belaisviams, vaduoja prislėgtuosius, grąžina regėjimą akliesiems (plg. Mt 11, 4-5; Lk 7, 22). Šitaip jis apreiškia "Viešpaties malonės metus", kuriuos skelbia ne tik žodžiu, bet ir darbais. Jubiliejus, "Viešpaties malonės metai", yra ne vien laiko sukakties pasikartojimas, o būdingas visai Jėzaus veiklai.