13. Jubiliejaus metų priesakai daugiausia liko kaip idealas, veikiau viltis nei konkretus faktas. Todėl jie tapo prophetia futuri - ateities pranašyste, numatančia tikrą išlaisvinimą, kurį iškovos Mesijas. Tų metų juridinėse normose buvo užuomazga konkrečios socialinės doktrinos, kuri pilnutiniau atsiskleidė Naujajame Testamente. Jubiliejaus metai turėjo sugrąžinti Izraelio vaikams lygybę, atverti naujas galimybes šeimoms, praradusioms nuosavybę ar netgi asmeninę laisvę. Turtingiesiems jubiliejaus metai primindavo, jog ateis laikas, kada vergai izraelitai vėl taps lygūs su jais ir atgaus savo teises. Įstatymo nurodytu laiku turėjo būti skelbiami jubiliejaus metai, siekiant pagelbėti stokojantiems. Tam reikėjo teisingos valdžios. Pagal Izraelio įstatymą teisingumas pirmiausia buvo suprantamas kaip silpnųjų apsauga, ir tuo turėjo rūpintis karalius. Psalmininkas sako: "Juk jis gelbsti beturtį, kai jo šaukiasi, ir nuskriaustąjį, kuriam nėra kas padeda. Jis rūpinasi vargšais ir beturčiais, - gelbės beturčių gyvastį" (Ps 72, 12-13). Šios tradicijos pagrindai buvo griežtai teologiniai, susieti su sukūrimo ir Dievo Apvaizdos teologija. Buvo paplitęs įsitikinimas, kad tik Dievui, kaip Kūrėjui, priklauso "dominium altum", tai yra viešpatystė visai kūrinijai ir - ypatingu būdu - žemei (plg. Kun 25, 23). Jei savo Apvaizda Dievas dovanojo žemę žmonėms, vadinasi, ją dovanojo visiems. Todėl kūrinijos turtai buvo bendra visos žmonijos nuosavybė. Kas tuos turtus valdė kaip savo nuosavybę, iš tikrųjų buvo tik prievaizdas, valdytojas, turėjęs veikti Dievo, kuris vienintelis buvo tikras savininkas, vardu. Dievo valia sukurtos gėrybės turėjo teisingai tarnauti visiems. Jubiliejaus metai turėjo atkurti šį socialinį teisingumą. Taigi Bažnyčios socialinis mokymas kyla ir iš jubiliejaus metų. Itin išsiplėtojęs pastarajame šimtmetyje, pradedant enciklika Rerum novarum, jis visada buvo Magisteriumo dalis.