24. Įgyvendinant Vatikano II Susirinkimo nutarimus, svarbios tapo popiežiaus kelionės. Jonas XXIII joms davė pradžią, pačiose Susirinkimo išvakarėse aplankydamas Loretą ir Asyžių (1926), jas intensyviai tęsė Paulius VI, kuris, aplankęs Šventąją žemę (1964), atliko kitas dideles apaštalines keliones ir galėjo betarpiškai bendrauti su žmonėmis įvairiose šalyse bei žemynuose.

Šis pontifikatas dar labiau išplėtė kelionių programą, kuri prasidėjo apsilankymu Meksikoje 1979 metais, Puebloje vykusios III Generalinės Lotynų Amerikos šalių Vyskupų Konferencijos proga. Tais pačiais metais įvyko kelionė į Lenkiją, skirta 900-osioms šventojo vyskupo ir kankinio Stanislovo mirties metinėms.

Gerai žinomi vėlesni tokių kelionių etapai. Apaštalinės kelionės tapo sistemingos, jos apėmė visų žemynų vietines Bažnyčias. Ypatingas dėmesys jose skiriamas ekumeniniam bendravimui su įvairių konfesijų krikščionimis. Šiuo atžvilgiu labai svarbios kelionės į Turkiją (1979), Vokietiją (1980), Velsą Škotijoje (1982), Šveicariją (l984), Skandinavijos šalis (1989) ir visiškai neseniai į Baltijos valstybes (1993). Šiuo metu itin karštai trokštamas kelionių tikslas, be Sarajevo Bosnijoje ir Hercegovinoje, yra Artimieji Rytai: Libanas, Jeruzalė ir Šventoji žemė. Būtų labai reikšminga, jei 2000 metų proga būtų galima aplankyti visas vietas, buvusias Senosios Sandoros Dievo Tautos kelyje, pradedant Abraomo ir Mozės vietomis, nuo Egipto ir Sinajaus kalno iki Damasko - miesto, kuris tapo šventojo Pauliaus atsivertimo liudininku.