33. Todėl visai teisinga, kad, artėjant antrojo tūkstantmečio pabaigai, Bažnyčia giliau suvoktų nuodėmingumą savo vaikų, kurie istorijos amžiais buvo nutolę nuo Kristaus ir jo Evangelijos dvasios ir, užuot liudiję pasauliui tikėjimo vertybių įkvėptą gyvenimą, rodė papiktinantį ir priešingą krikščioniškam liudijimui gyvenimo ir galvosenos pavyzdį.

Bažnyčia, nors ir būdama šventa per jos įkūnijimą Kristuje, nesiliauja atgailauti: ji prieš Dievą ir žmones pripažįsta savais vaikais nusidėjėlius. Lumen gentium sako: "Bažnyčia, savo prieglobstyje apglėbusi nusidėjėlius, šventa ir drauge nuolat apvalytina, visuomet yra atsidėjusi atgailai ir atsinaujinimui"¹⁶.

2000 metų Jubiliejaus Šventosios durys simboliškai turės būti platesnės už ankstesnių metų duris, nes žmonija žengs ne tik į naują amžių, bet ir į naują tūkstantmetį. Dera, kad Bažnyčia eitų šiuo keliu gerai įsisąmoninusi, kuo ji gyveno pastarąjį tūkstantį metų. Ji negali peržengti naujojo tūkstantmečio slenksčio neragindama savo vaikų atgaila apsivalyti nuo praeities klaidų, neištikimybės, netikslumų, nerangumo. Pripažinti vakardienos netobulumus - tai paliudyti savo nuoširdumą ir drąsą bei sutvirtinti tikėjimą, tai pasirengti nūdienos pagundoms ir sunkumams.