3. Reikėjo vėl daugiau kaip šimtmetį laukti, kol nušvito spinduliuojanti “Krikšto” diena. Tai buvo užmojis ir nuopelnas žymiojo Lietuvos sūnaus didžiojo kunigaikščio Jogailos, kuris 1386 metais sutiko priimti katalikų tikėjimą ir būti pakrikštytas drauge su savo valdininkais. Už tai jis gavo Lenkijos karaliaus vainiką ir karalienės Jadvygos ranką, tos kilnios krikščionės moters, kuri šiandien Krokuvoje yra gerbiama kaip palaimintoji. Keturių vėlesnių amžių Lietuvos istorija yra paženklinta ypatinga bendra politine ir religine lemtimi su Lenkija.

1387 metais karalius, kuris pasivadino Vladislovo II vardu, sugrįžo į Didžiosios Kunigaikštystės sostinę Vilnių ir čia pradėjo tautos krikščioninimo darbą. Reikia pripažinti, kad ir jo asmeninių pastangų dėka žmonės masiškai priėmė krikštą. Tais metais buvo įkurta Vilniaus vyskupija, pirmuoju jos vyskupu paskiriant pranciškoną Andriejų, kuris jau anksčiau dirbo tarp lietuvių kaip misijonierius.

1413 metais Jogaila su savo pusbroliu didžiuoju kunigaikščiu Vytautu ėmė skelbti Evangeliją Žemaitijos lietuviams. Po poros metų Konstancos visuotinis susirinkimas į Žemaitiją pasiuntė savo legatus, kad ten įsteigtų Medininkų vyskupiją ir konsekruotų pirmąjį vyskupą Motiejų.

Jogaila tuo tarpu, kaip doras ir kilnus žmogus, pasižymėjo pavyzdingu krikščionišku gyvenimu, artimo meilės ir gailestingumo darbais, uoliai rūpindamasis Bažnyčios padėtimi. Jis išmintingais patvarkymais visoje didžiojoje kunigaikštystėje sudarė sąlygas, kad krikščioniškasis tikėjimas galėtų laisvai skleistis ir klestėti.