4. “Krikštas”
jūtų tautą įjungė į didžiąją
krikščioniškųjų Europos tautų šeimą, į
tą “krikščioniją”, kuri nulėmė šio
žemyno likimą, kuri sudaro patį brangiausią bendrą
paveldą ir drauge pagrindą kurti taikingai ateičiai, ugdyti
pažangai ir tikrajai laisvei. Tokiu būdu Lietuva įėjo ir į
tą kultūrinio persiformavimo srovę, kuri prasidėjo to
amžiaus Europoje, į kultūrinę srovę, kuri buvo
persunkta krikščioniškos dvasios ir atsivėrusi naujojo
humanizmo poreikiam, kurie iš tikėjimo sėmėsi įkvėpimo
ir paskatinimo ugdyti tas didžiąsias vertybes, kurios
išaukštino Europos istoriją ir per Europos žmones nešė
pažangą kitiems kontinentams 2.
Iš šio naujo ir
daug žadančio įsijungimo Lietuva sėmėsi dvasinės
energijos išteklius, kurie palaipsniškai įsikūnijo įvairiose
kultūros, meno ir socialinės organizacijos formose. Jūsų
šalyje pamažu išaugo bažnyčios ir vienuolynai, kurie
buvo ne tiktai tikėjimo, bet ir kultūros spinduliavimo centrai. Juk
amžių bėgyje, besikeičiant istorinėms aplinkybėms,
Evangelijos skelbimo darbas ranka rankon ėjo su tautos auklėjimo ir
mokymo iniciatyva, šalia vienuolynų išsiskleidė mokyklų
tinklas, religinis gyvenimas skleidėsi kasdieniniais žmonių meilės
darbais, įvairiausiomis socialinės pagabos ir pažangos formomis.
Noriu čia priminti tas vienuolijas, kurios yra atlikusios ypač
svarbų vaidmenį: Domininkonai, Pranciškonai, kurie pirmieji įsikūrė
jūsų krašte, paskui Benediktinai, atnaujintieji
Pranciškonai (kuriuos nuo šv. Bernardino sieniečio vardo
žmonės vadino Bernardinais), Bazilijonai.
|