8. Šeši krikščioniškojo gyvenimo šimtmečiai Lietuvoje yra kupini ženklų, to nenutrūkstamo Šv. Dvasios veikimo, kuris jūsų Bažnyčią išpuošė savo dvasiniais vaisiais (plg. Gal 5, 22), pažadindamas būrius vyrų ir moterų, kurie yra verti, kad būtų pripažinti tikrais Kristaus mokiniais. Norėčiau drauge su jumis prisiminti kai kuriuos Lietuvos sūnus, kurie tautos širdyje paliko neišdildomą savo dorybių ir savo apaštališko uolumo ženklą.

Pirmiausia mūsų mintys ir malda krypsta į šv. Kazimierą, kurį jau 1636 metais popiežius Urbonas VIII paskelbė Lietuvos globėju. Prieš trejus metus jūs iškilmingai paminėjote jo mirties penkių šimtų metų jubiliejų. Jubiliejinės iškilmės, į kurias mielai įsijungiau drauge su visa Bažnyčia, buvo svarbus malonės įvykis jūsų bažnytinės bendruomenės gyvenime.

Kilęs iš garbingos jogailaičių giminės karalaitis Kazimieras ypač pasižymėjo savo dorybėmis ir “per trumpą laiką pasiekė tobulumo” (Išm 4, 13). Praėjus vos vienam šimtmečiui, jis buvo brandus tautos “Krikšto” vaisius. Buvo palaidotas Vilniuje, pačioje tautos širdyje, tautos, kuri jau penki šimtmečiai su nenuilstančiu maldingumu garbina jo relikvijas. Ne atsitiktinai prie šv. Kazimiero kapo įvyks pagrindinis krikščionybės jubiliejaus minėjimas.

Nuostabus tyrumo ir žmonių meilės, nuolankumo ir paslaugumo broliams pavyzdys šv. Kazimieras virš visko mylėjo Kristų ir visai nupelnytai iš savo amžininkų gavo “vargšų gynėjo” titulą. Popiežius Pijus XII šv. Kazimierą paskyrė ypatingu Lietuvos jaunimo globėju, jo “kilnų pavyzdį” nurodydamas toms kartoms, kurios auga tarp daugybės prieštaravimų ir pinklių⁶.