9. Prisiminkime
taip pat Žemaičių vyskupą Merkelį Giedraitį,
kuris buvo tikras Tridento susirinkimo reformų apaštalas. Minint jo
mirties 350–tąsias metines, mano pirmtakas Jonas XXIII panorėjo
šio ganytojo pavyzdį priminti Lietuvos vyskupams7. Būdamas
kupinas maldingumo ir kunigiškų dorybių, vyskupas Giedraitis
savo uoliu apaštalavimu parodė, “ką reiškia kovoti už
katalikų tikėjimą ir ginti jį visomis savo jėgomis”
8.
Apaštalo Pauliaus
žodžiais Timotiejui tariant, jis “kovojo gerą kovą,
išsaugojo tikėjimą ir gryną sąžinę, kai tuo
tarpu, jos atsižadėjus, kai kurių tikėjimo laivas
sudužo” (1 Tim 1, 18–19). Erezijos plitimo ir kai kuriose srityse
senosios pagonybės išsilaikymo akivaizdoje vyskupas Giedraitis
pažadino tikrą dvasinį atgimimą, rūpindamasis kunigų
parengimu, statydamas naujas bažnyčias ir asmeniškai vykdydamas
tautos katekizaciją gimtąja lietuvių kalba.
Vyskupo Giedraičio
pramintu keliu praėjusiame šimtmetyje ėjo jo įpėdinis
Žemaičių vyskupijoje vyskupas Motiejus Valančius. Jo
vyskupavimas sutapo su liūdnu ir tamsiu laikotarpiu lietuvių tautai,
kada buvo iškilęs pavojus net jos tautinei bei religinei tapatybei.
Toje sunkioje ir pavojingoje padėtyje vyskupas Valančius buvo ne tik
rūpestingas ir išmintingas tikinčiųjų ganytojas, bet
ir tikras moralinis savo tautos vadovas. Plačiai pagarsėjo jo
energingi kreipimaisi į kunigus ir krikščionis tėvus, kad
pilnai suprastų savo atsakomybę perduoti jaunosioms kartoms drauge su
tėvų tikėjimu visą kultūrinių bei religinių
tautos tradicijų turtą.
Tuo pačiu metu
vyskupas Valančius įsipareigojo atlikti sunkų ir labai svarbų
religinės tautos sąmonės atnaujinimo darbą, slapta su
didele rizika organizuodamas katekizacijos ir švietimo tinklą.
Šalia savo motinų vaikai tada išmokdavo skaityti ir rašyti,
katekizmo tekstą panaudodami kaip elementorių. Vyskupo Valančiaus
išminties ir didelės žmonių meilės, su kuria
nuoširdžiai ir drąsiai bendradarbiavo jūsų tėvai,
dėka ir tais sunkiais laikais nežuvo Dievo žodžio sėkla,
apie kurią vieningai telkėsi visa tauta.
|