11. Pagaliau, nenorėčiau praeiti tylomis pro tuos gausius jūsų žemės sūnus ir dukteris, kurie per šešis šimtmečius atvirai ir drąsiai išpažino “Krikštu” gautąjį tikėjimą, kurių jokie, net sunkiausi bandymai neįstengė atskirti nuo Jėzaus Kristaus meilės (plg. Rom 8, 35). Tai vyskupai, kunigai, vienuoliai ir vienuolės, kurie iškentė pažeminimus, diskriminaciją, kankinimus, ne kartą persekiojimus, net tremtį, kalėjimus, deportaciją ir mirtį, “džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką” (Apd 5, 41).

Jie yra liudytojai tos dieviškos malonės, kurią Viešpats yra pažadėjęs savo Bažnyčiai, kad “tarp bandymų ir sielvartų dėl žmogiškojo silpnumo nesusvyruotų jos tubula ištikimybė, kad ji visada liktų verta savo Viešpaties sužadėtinė ir Šventosios Dvasios padedama niekada nesiliautų savęs tobulinti, kol per kryžių pasieks negęstančią šveisą” ¹⁰. Per juos Šventoji Dvasia kalbėjo ir kalba jūsų bendruomenei ir visai šventajai katalikų Bažnyčiai. Jų kryžius, kurį priėmė, vienydamiesi su atperkančiąja Kristaus kančia, yra tapęs malonės ir šventumo versme.

Tai išpažinėjų ir kankinių rinktiniai būriai, už kuriuos šiandien jūs su teisėtu džiaugsmu ir pasididžiavimu dėkojate Viešpačiui. Raginu jus ir jūsų tikinčiuosius mokytis iš jų šviesaus pavyzdžio. Jų pavyzdys visus tepaskatina vis su tvirtesniu įsitikinimu ir nuoseklumu gyventi pagal savo tikėjimą, vis uoliau apaštalauti, vykdant žmonių meilės darbus, vis uoliau apaštalauti, vykdant žmonių meilės darbus, vis gyviau ir sąmoningiau atsiliepti į Dievo valią, kuri kiekvienam apsireiškia gyvenimo pašaukime ir kasdieninėse pareigose.

Ypatingu būdu norėčiau kreiptis į jūsų jaunimą. Jo rankose yra tautos likimas. Jis įves tautą į naują krikščioniškosios eros tūkstantmetį. Ištikimosios ir didžiadvasės Lietuvos jaunime! Mokėkite su džiaugsmu ir ištikimai priimti tėvų paveldą! Atverkite savo širdis tam, ne kartą heroiškam, Kristaus ir Bažnyčios meilės liudijimui, kurį jie mums paliko! Jūsų širdyse jis teišsiskleidžia didžia viltimi.