4. “Krikštas” jūtų tautą įjungė į didžiąją krikščioniškųjų Europos tautų šeimą, į tą “krikščioniją”, kuri nulėmė šio žemyno likimą, kuri sudaro patį brangiausią bendrą paveldą ir drauge pagrindą kurti taikingai ateičiai, ugdyti pažangai ir tikrajai laisvei. Tokiu būdu Lietuva įėjo ir į tą kultūrinio persiformavimo srovę, kuri prasidėjo to amžiaus Europoje, į kultūrinę srovę, kuri buvo persunkta krikščioniškos dvasios ir atsivėrusi naujojo humanizmo poreikiam, kurie iš tikėjimo sėmėsi įkvėpimo ir paskatinimo ugdyti tas didžiąsias vertybes, kurios išaukštino Europos istoriją ir per Europos žmones nešė pažangą kitiems kontinentams ².

Iš šio naujo ir daug žadančio įsijungimo Lietuva sėmėsi dvasinės energijos išteklius, kurie palaipsniškai įsikūnijo įvairiose kultūros, meno ir socialinės organizacijos formose. Jūsų šalyje pamažu išaugo bažnyčios ir vienuolynai, kurie buvo ne tiktai tikėjimo, bet ir kultūros spinduliavimo centrai. Juk amžių bėgyje, besikeičiant istorinėms aplinkybėms, Evangelijos skelbimo darbas ranka rankon ėjo su tautos auklėjimo ir mokymo iniciatyva, šalia vienuolynų išsiskleidė mokyklų tinklas, religinis gyvenimas skleidėsi kasdieniniais žmonių meilės darbais, įvairiausiomis socialinės pagabos ir pažangos formomis.
 Noriu čia priminti tas vienuolijas, kurios yra atlikusios ypač svarbų vaidmenį: Domininkonai, Pranciškonai, kurie pirmieji įsikūrė jūsų krašte, paskui Benediktinai, atnaujintieji Pranciškonai (kuriuos nuo šv. Bernardino sieniečio vardo žmonės vadino Bernardinais), Bazilijonai.