9. Prisiminkime taip pat Žemaičių vyskupą Merkelį Giedraitį, kuris buvo tikras Tridento susirinkimo reformų apaštalas. Minint jo mirties 350–tąsias metines, mano pirmtakas Jonas XXIII panorėjo šio ganytojo pavyzdį priminti Lietuvos vyskupams⁷. Būdamas kupinas maldingumo ir kunigiškų dorybių, vyskupas Giedraitis savo uoliu apaštalavimu parodė, “ką reiškia kovoti už katalikų tikėjimą ir ginti jį visomis savo jėgomis” ⁸.

Apaštalo Pauliaus žodžiais Timotiejui tariant, jis “kovojo gerą kovą, išsaugojo tikėjimą ir gryną sąžinę, kai tuo tarpu, jos atsižadėjus, kai kurių tikėjimo laivas sudužo” (1 Tim 1, 18–19). Erezijos plitimo ir kai kuriose srityse senosios pagonybės išsilaikymo akivaizdoje vyskupas Giedraitis pažadino tikrą dvasinį atgimimą, rūpindamasis kunigų parengimu, statydamas naujas bažnyčias ir asmeniškai vykdydamas tautos katekizaciją gimtąja lietuvių kalba.

Vyskupo Giedraičio pramintu keliu praėjusiame šimtmetyje ėjo jo įpėdinis Žemaičių vyskupijoje vyskupas Motiejus Valančius. Jo vyskupavimas sutapo su liūdnu ir tamsiu laikotarpiu lietuvių tautai, kada buvo iškilęs pavojus net jos tautinei bei religinei tapatybei. Toje sunkioje ir pavojingoje padėtyje vyskupas Valančius buvo ne tik rūpestingas ir išmintingas tikinčiųjų ganytojas, bet ir tikras moralinis savo tautos vadovas. Plačiai pagarsėjo jo energingi kreipimaisi į kunigus ir krikščionis tėvus, kad pilnai suprastų savo atsakomybę perduoti jaunosioms kartoms drauge su tėvų tikėjimu visą kultūrinių bei religinių tautos tradicijų turtą.

Tuo pačiu metu vyskupas Valančius įsipareigojo atlikti sunkų ir labai svarbų religinės tautos sąmonės atnaujinimo darbą, slapta su didele rizika organizuodamas katekizacijos ir švietimo tinklą. Šalia savo motinų vaikai tada išmokdavo skaityti ir rašyti, katekizmo tekstą panaudodami kaip elementorių. Vyskupo Valančiaus išminties ir didelės žmonių meilės, su kuria nuoširdžiai ir drąsiai bendradarbiavo jūsų tėvai, dėka ir tais sunkiais laikais nežuvo Dievo žodžio sėkla, apie kurią vieningai telkėsi visa tauta.