1-500 | 501-519
Chapter, Paragraph
1 Prat | Gerbiami broliai Vyskupai ir Kunigai, ~mieli Broliai
2 Prat | Kunigai, ~mieli Broliai ir Seserys! ~ ~
3 Prat | Kristaus pergalė prieš nuodėmę ir mirtį, pirmosios kūrinijos
4 Prat | kūrinijos atbaiga Kristuje ir naujosios kūrinijos pradžia (
5 Prat | prisimenama pirmoji pasaulio diena ir veiklia viltimi žvelgiama
6 Prat | 1, 11; 1 Tes 4, 13 – 17) ir visa padarys nauja (plg.
7 Prat | Viešpaties duota, – linksminkimės ir džiūgaukime” (Ps 118, 24).
8 Prat | aiškindamas jiems Raštus ir leisdamas save atpažinti,
9 Prat | aidas iš pradžių nedrąsaus ir vėliau nenugalimo džiaugsmo,
10 Prat | Jėzus atsistojo jų viduryje ir jiems buvo dovanota jo ramybė
11 Prat | buvo dovanota jo ramybė ir Dvasia (plg. Jn 20, 19–23). ~
12 Prat | žmogaus istorijoje, bet ir sudarantis patį laiko slėpinio
13 Prat | liturgijoje, Kristus yra „laiko ir amžių” Viešpats. Tad minėdama
14 Prat | laiko sekai žymėti, bet ir laiko giliai prasmei atskleisti. ~
15 Prat | Vyskupai, individualiai ir bendrai – padedami savo
16 Prat | sykiu norėčiau kreiptis ir į Jus, mieli tikintieji,
17 Prat | renkatės švęsti Eucharistiją ir „Viešpaties dieną”. Daugelis
18 Prat | vyskupiškąją tarnybą Krokuvoje ir per mano vizitus į Romos
19 Prat | pradėjęs Romos vyskupo ir Petro įpėdinio tarnybą,
20 Prat | Jumis sekmadienio prasmę ir pabrėždamas, kodėl jį kaip
21 Prat | Viešpaties dieną” privalu švęsti ir naujomis mūsų laikų aplinkybėmis,
22 Prat | radikalius kolektyvinio elgesio ir dėl šios priežasties sekmadienio
23 Prat | praleidžiant toli nuo namų ir neretai dalyvaujant politiniuose,
24 Prat | dienomis. Tai visuomeninis ir politinis reiškinys, kuriam,
25 Prat | tik poilsio būtinybę, bet ir žmogui įgimtą poreikį „švęsti”.
26 Prat | praranda savo pirmapradę prasmę ir redukuojamas vien į „savaitgalį”,
27 Prat | nebebus pajėgus švęsti net ir dėvėdamas šventiškus drabužius. ~
28 Prat | sekmadienio sampratą, idant net ir sunkiomis sąlygomis galėtų
29 Prat | galima švęsti sekmadienį ir miestuose, ir nuošaliausiuose
30 Prat | sekmadienį ir miestuose, ir nuošaliausiuose kaimuose.
31 Prat | nuošaliausiuose kaimuose. Ir priešingai, kitose srityse
32 Prat | minėtų sociologinių sunkumų ir galbūt dėl nepakankamos
33 Prat | išskirtinės svarbos, bet ir pareigos dėkoti Dievui bendrai
34 Prat | tik misijų kraštuose, bet ir seniai krikščioniškomis
35 Prat | klausydami Dievo žodžio ir dalyvaudami Eucharistijoje,
36 Prat | kančią, prisikėlimą bei garbę ir dėkotų Dievui, kuris ‘Jėzaus
37 Prat | dalyvaujant Eucharistijoje ir su krikščionišku džiaugsmu
38 Prat | Jis yra tas, kuris pažįsta ir laiko, ir amžinybės paslaptį,
39 Prat | kuris pažįsta ir laiko, ir amžinybės paslaptį, ir patiki
40 Prat | ir amžinybės paslaptį, ir patiki mums „savo dieną”
41 Prat | tikėjimo reikalavimus, bet ir dėl to, kad galėtume konkrečiai
42 I | Sūnus yra visatos pradžia ir pabaiga. Būtent tai tvirtina
43 I | Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko,
44 I | sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, <…>, –
45 I | danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, <…>, – visa sutverta
46 I | visa sutverta per jį ir jam” (1, 16). Šis veiklus
47 I | pradžią naujajai kūrinijai ir pradėjo procesą, kurį pats
48 I | palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą” (Pr 2,
49 I | ženklinęs pirmąją Sandorą ir tam tikra prasme iš anksto
50 I | poilsio” (plg. Pr 2, 2) ir poilsio, kurį jis suteikė
51 I | prisikėlimu įžengė pats Kristus ir į kurį įžengti, sekant jo
52 I | Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę” (Pr 1, 1) ~9. Pradžios
53 I | neaprėpiamumo akivaizdoje ir garbinimo jausmus tam, kuris
54 I | tai gera” (Pr 1, 10. 12 ir t.t.). Šis per visą pasakojimą
55 I | išlaiko ryšį su savo šaltiniu, ir, iškreiptas nuodėmės, vėl
56 I | ne su negyvais daiktais ir gyvūnais, bet su žmonėmis,
57 I | sukurto žmogaus didybės ir jo nuopolio, pradedančio
58 I | leidžia mums išvysti Kūrėjo ir sukurtojo pasaulio blankius
59 I | slėpiningo ryšio atšvaitus, bet ir atskleidžia žmogaus užduotį
60 I | ne tik apgyvendinti, bet ir „statyti” pasaulį, per tai
61 I | Šią tiesą pabrėžia ir Vatikano II Susirinkimas: „
62 I | valdyti pasaulį teisingai ir šventai ir, pripažįstant
63 I | pasaulį teisingai ir šventai ir, pripažįstant Dievą visų
64 I | visų daiktų Kūrėju, save ir tikrovės visumą susieti
65 I | Iškilni mokslo, technikos ir kultūros plėtros įvairiomis
66 I | kaskart vis spartesnė ir šiandien tiesiog svaiginanti
67 I | misijos, kuria Dievas vyrui ir moteriai patikėjo užduotį
68 I | moteriai patikėjo užduotį ir atsakomybę pripildyti žemę
69 I | atsakomybę pripildyti žemę ir užvaldyti ją laikantis jo
70 I | tai tas pat pasakytina ir apie jo „poilsį”: „Jis ilsėjosi
71 I | septintą dieną” (Pr 2, 2). Ir čia susiduriame su daugiareikšmiu
72 I | antropomorfizmu. ~Būtų banalu ir netinkama Dievo „poilsį”
73 I | darbuojasi lig šiolei, todėl ir aš darbuojuosi” (Jn 5, 17).
74 I | to, kas atlikta, pilnatvė ir tartum išreiškiamas Dievo
75 I | aprėpiantį visus daiktus, ir ypač žmogų kaip kūrinijos
76 I | Šventosios Dvasios dovaną ir Bažnyčios, kaip savo Kūno
77 I | Kūrėjo plane tarp kūrinijos ir išganymo tvarkos egzistuoja
78 I | išganymo tvarkos egzistuoja ir skirtumas, ir artimas ryšys.
79 I | egzistuoja ir skirtumas, ir artimas ryšys. Tai pabrėžiama
80 I | plg. Iš 20, 8 – 11), bet ir su išgelbėjimu, kurį Dievas
81 I | kuris ilsisi septintą dieną ir džiaugiasi savo kūrinija,
82 I | išlaisvindamas savo sūnus ir dukteris iš faraono priespaudos.
83 I | galima pasakyti, jog Dievas ir vienu, ir kitu atveju apsireiškia
84 I | pasakyti, jog Dievas ir vienu, ir kitu atveju apsireiškia
85 I | santykį su savo tauta Senajame ir Naujajame Testamente. Štai
86 I | žvėrimis, padangių paukščiais ir žemės ropliais. Sunaikinsiu
87 I | Sunaikinsiu krašte lanką, kalaviją ir karą, – duosiu jiems ramų
88 I | karą, – duosiu jiems ramų ir saugų poilsį. Paimsiu tave
89 I | sau žmona paimsiu teisumu ir teisingumu, ištikima meile
90 I | teisingumu, ištikima meile ir gailestingumu. Paimsiu tave
91 I(12) | kaip Genesis Rabah X, 9 ir XI, 8 (plg. Jacob Neusner.
92 I(12) | Atlanta 1985, t. 1, p. 107 ir 117). Panašiais aspektais
93 I(12) | Panašiais aspektais pasižymi ir giesmė Leka dodi: „Tavimi
94 I | palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą” (Pr 2,
95 I | Sandoroje rengiantis naujosios ir amžinosios Sandoros sekmadieniui,
96 I | struktūrų aplinką, Izraelis ir vėliau Bažnyčia parodo,
97 I | šį priesaką šiandien. Net ir tada, kai jis natūraliai
98 I | pavojaus jį subanalinti ir išduoti. ~
99 I | kad ji Dievo „palaiminta” ir „šventa padaryta”, tai yra
100 I | iš Dievo. Jis yra laiko ir erdvės Viešpats. Jis nėra
101 I | palaiminimu „padaro šventą” ir „savo diena” iš esmės, šitai
102 I | meilės tonus – nuo įprastinių ir netiesioginių iki intensyviausių, –
103 I | santykiui su Dievu reikalingi ir aiškios maldos laikotarpiai,
104 I | vadinamu „atsinaujinimu” ir „atsipalaidavimu”, išreiškiamas
105 I | atsipalaidavimu”, išreiškiamas asmens ir kosmoso priklausomybės nuo
106 I | Jis primena, kad kosmosas ir istorija yra Dievo rankose,
107 I | istorija yra Dievo rankose, ir kad žmogus, šios tiesos
108 I | dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą, ir visa, kas
109 I | padarė dangų ir žemę, jūrą, ir visa, kas yra juose, bet
110 I | septintąją dieną palaimino ir ją pašventino” (20, 11).
111 I | religiniam žmogaus gyvenimui ir tada pripildyti dieną, kurią
112 I | su šabo poilsiu, randama ir Pakartoto Įstatymo knygoje (
113 I | Todėl Viešpats, tavo Dievas, ir įsakė tau švesti šabo dieną” (
114 I | vieningoje teologinėje kūrinijos ir išganymo perspektyvoje.
115 I | kupinas dėkojimo Dievui ir jo šlovinimo, žmogaus poilsis
116 I | Dievo „poilsio” matmenį ir intensyviai jame dalyvauja;
117 I | išganymo istorijos viršūnė ir eschatologinės pasaulio
118 I | Dievas atliko per Kūrimą ir ką jis padarė savo tautai
119 I | atbaigta per Kristaus mirtį ir prisikėlimą, net jei visa
120 I | kad dovanotų jiems ramybę ir Dvasią (plg. Jn 20, 19 –
121 I | Velykų slėpinyje žmogus ir drauge su juo visa kūrinija,
122 I | kuri „iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina” (Rom 8, 22),
123 I | dienos prasmė, praturtinta ir visiškai atskleista šlovėje,
124 II | Prisikėlusio Viešpaties ir Dvasios dovanos diena ~ ~ ~
125 II | švenčiame ne tik Velykų, bet ir kiekvieno savaitinio ciklo
126 II | akcentuoja visos Bažnyčios ir Vakaruose, ir Rytuose. Ypač
127 II | Bažnyčios ir Vakaruose, ir Rytuose. Ypač Rytų Bažnyčių
128 II | prisikėlimo diena (18), ir dėl tokio savo pobūdžio
129 II | centras. ~Šios nepertraukiamos ir visuotinės tradicijos akivaizdoje
130 II | dienos prasmę, ją – nors ir kaip labai ji remtųsi kūrimo
131 II | ji remtųsi kūrimo darbais ir, tiesiogiškiau, bibliniu
132 II | tikinčiuosius vėl apmąstyti ir išgyventi Velykų įvykį,
133 II | Emauso (plg. Lk 24, 13 – 25) ir vienuolikai susirinkusių
134 II | kai jiems pasirodė Jėzus ir leido save atpažinti Tomui,
135 II | diena (plg. Apd 2, 1), buvo ir Sekminių diena, kai Šventosios
136 II | Tai buvo pirmojo skelbimo ir pirmųjų krikštų diena: Petras
137 II | kad Kristus prisikėlė, ir tie, „kurie priėmė jo žodį,
138 II | susirinkusius „laužyti duonos”, ir padarė stebuklą, grąžindamas
139 II | susirinkti prieš patekant saulei ir drauge giedoti giesmę, šlovinančią
140 II | Kristų kaip Dievą” (19). Ir iš tiesų, kai krikščionys
141 II | Evangelijos plitimo vietovėse, ir romėnų bei graikų kalendoriaus
142 II | rėmėsi Naujuoju Testamentu ir buvo susieta su Senojo Testamento
143 II | noriai pabrėžia apologetai ir Bažnyčios tėvai. Velykų
144 II(20) | laišku Coetus antelucani mini ir Tertulianas: Apologeticum
145 II | privalėdavo rinktis į sinagogą ir turėdavo laikytis Įstatymo
146 II | konstatuoti, vienu metu būdavo ir laikomasi šabo, ir švenčiamas
147 II | būdavo ir laikomasi šabo, ir švenčiamas sekmadienis.
148 II | imtos vis aiškiau skirti ir pirmiausia dėl to, kad norėta
149 II | krikščionių, kilusių iš judaizmo ir dėl šios priežasties linkusių
150 II | dieną, tą dieną, kai per jį ir jo mirtį patekėjo mūsų gyvenimo
151 II | iš kurio gavome tikėjimą ir kuriame pasiliekame, kad
152 II | galėtume gyventi be jo, kai juk ir pranašai, jo mokiniai Dvasioje,
153 II | teigia: „Todėl Viešpats ir savo dienai, trečiajai dienai
154 II | septintos, tai yra po šabo, ir pirmoji savaitės diena” (22).
155 II | ilsėtis sekmadienį akcentavimo ir galima įžvelgti tam tikrą
156 II | krikščionijoje būta sričių, kur šabas ir sekmadienis būdavo švenčiami
157 II(22) | antradienis – feria tertia ir t.t. Panašiai savaitės dienos
158 II(23) | castigatione: PG 46, 309. Šabo ir sekmadienio ryšys, „šventojo
159 II | nepakartojamas prisikėlimo ir kūrimo ryšys. Krikščioniškasis
160 II | tvarinijos pirmgimis” (Kol 1, 15) ir „mirusiųjų pirmgimis” (Kol
161 II | pasiūlytą jam per krikštą ir padariusį jį Kristuje nauju
162 II | Viešpaties prisikėlimą” (24), ir kaip deramas atgailos apeigas
163 II | yra ne tik pirmoji, bet ir „aštuntoji diena”, tai yra
164 II | atžvilgiu užima nepakartojamą ir transcendentinę vietą, prieš
165 II | ne tik laiko pradžią, bet ir jo pabaigą „būsimoje amžinybėje”.
166 II | Sekmadienio, „pirmosios” ir sykiu „aštuntosios” dienos
167 II | perspektyva, reikėtų suvokti ir dar vieną simbolinę reikšmę,
168 II | romėnai žymėjo šią dieną ir kuris dar pasitaiko kai
169 II | buvo garbinama kaip Dievas, ir šios dienos šventimą pakreipti
170 II | taip pat 1, 4 – 5. 9), ir diena jo prisikėlimui atminti
171 II | Valandų liturgijoje (32) ir pasižymi ypatingu įsakmumu
172 II | liturgijose parengia sekmadieniui ir į jį įvesdina. Kai susirenkama
173 II | apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje” (Lk 1,
174 II | išgyvena Zacharijo nuostabą ir virpa iš džiaugsmo kaip
175 II | Šventąja Dvasia, vadintis ir „ugnies diena”. Juk Kristaus
176 II | susijusi su Dvasios „ugnimi”, ir abu įvaizdžiai žymi krikščionių
177 II | pasirodęs Jėzus kvėpė į juos ir kalbėjo: „Imkite Šventąją
178 II | mokiniams Velykų sekmadienį. Ir vėl sekmadienį, praėjus
179 II | Dvasia it „smarkus vėjas” ir „ugnis” (plg. Apd 2, 2 –
180 II | pirmapradis Bažnyčios įvykis, bet ir slėpinys, nuolat gaivinantis
181 II | slėpiniu, – priskirtinas ir gilesniems sekmadienio prasmės
182 II | Tomas: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk
183 II | mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk
184 II | tikėjimo diena. Tai pabrėžia ir faktas, kad sekmadieninio
185 II | Eucharistijos šventimo, kaip ir apskritai liturginių švenčių,
186 II | krikšto bei Velykų aspektus ir paverčia jį diena, kurią
187 II | savo priklausomybę Kristui ir Evangelijai. Klausydamasis
188 II | Evangelijai. Klausydamasis žodžio ir priimdamas Viešpaties Kūną,
189 II | šventuosiuose ženkluose” esantį Jėzų ir drauge su apaštalu Tomu
190 II | išpažįsta: „Mano Viešpats ir mano Dievas!” (Jn 20, 28). ~ ~ ~
191 II | pirma intensyviai išgyventi ir mūsų laikams būdingų sunkumų
192 II | praktikavimą, jaudina Bažnyčią ir verčia ją skirti motinišką
193 II | tik tiems, kurie gerbia ir sergsti septynių dienų savaitę
194 III | buvimas tarp savųjų ~31. „Ir štai aš esu su jumis per
195 III | neužtenka pavieniui melstis ir savo širdies slaptumoje,
196 III | viduje minėti Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Juk visi, kurie
197 III | tik kaip individai, bet ir kaip mistinio Kūno nariai,
198 III | svarbu, kad jie susirinktų ir per tai pilnatviškai išreikštų
199 III | visų genčių, kalbų, tautų ir giminių” (Apr 5, 9), ir
200 III | ir giminių” (Apr 5, 9), ir liudija tai pasauliui. Kristaus
201 III | laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo
202 III | bendravimo, duonos laužymo ir maldų” (2, 42). ~ ~ ~
203 III | gyvenimo tikrovės išraiška, bet ir tam tikra prasme jos „šaltinis” (39).
204 III | Eucharistija Bažnyčią maitina ir formuoja: „Jei viena duona,
205 III | formuoja: „Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas
206 III | ryšio su Viešpaties kūno ir kraujo sakramentu Bažnyčios
207 III | nepranokstamai skelbiamas, patiriamas ir išgyvenamas pirmiausia Eucharistijoje (40). ~
208 III | švenčiama Viešpaties diena ir jo Eucharistija yra Bažnyčios
209 III | kurią jis įgijo savo krauju ir pasiūlė drauge su savo Dvasia: „
210 III | Prisikėlusiojo pasirodymo ir Eucharistijos galima pajusti
211 III | padėtų jiems suprasti Raštus ir galiausiai pasiliktų su
212 III | sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems” (24, 30). Jėzaus
213 III | pasakojime yra tokie patys kaip ir per Paskutiniąją vakarienę,
214 III | Dievo tauta pilnatviškai ir veikliai dalyvauja tose
215 III | Šis ryšys su vyskupu ir visa Bažnyčios bendruomene
216 III | nors kitą savaitės dieną ir vyskupui nevadovaujant.
217 III | Įpareigodama bendruomenę dalyvauti ir pasižymėdama ypatingu iškilmingumu,
218 III | atmintų Bažnyčią pasaulyje ir ugdytų joje tobulą meilę
219 III | tikinčiųjų vienybę su popiežiumi ir atskirų dalinių Bažnyčių
220 III | tokia gyvybiškai svarbi ir taip ugdanti bendruomenę
221 III | sekmadieninis Viešpaties dienos ir jo Eucharistijos šventimas” (46).
222 III | To paties siekta ir vėliau paskelbtomis liturgijos
223 III | švenčiama kitose bažnyčiose ir koplyčiose, sekmadieniais
224 III | koplyčiose, sekmadieniais ir švenčių dienomis būtų derinama
225 III | tautą, suburtą Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios (49).
226 III | dalyvaujant toje pačioje žodžio ir gyvenimo Duonos puotoje,
227 III | patikėtų vaikų mokymo programas ir išaiškinti jiems pareigos
228 III | aplinkybės – būtų naudingos ir vaikų Mišios, švenčiamos
229 III | sąjūdžiai, susivienijimai ir nedidelės vienuolių bendruomenės.
230 III | būtinos kunigų tarnybos, bet ir visiškai išsaugoti bei skatinti
231 III | rėmimasis Kristaus prisikėlimu ir kassavaitinis šio įvykio
232 III | Bažnyčios slėpinio dalis (55) ir išryškėja per kiekvieną
233 III | eucharistinį susirinkimą ir mokydama juos laukti „dangiškojo
234 III | troškimo pratybas” (56) ir iš anksto džiaugiasi nauju
235 III | džiaugiasi nauju dangumi ir nauja žeme, kai iš dangaus
236 III | yra ne tik tikėjimo, bet ir krikščioniškosios vilties
237 III | bendruomenė, švęsdama prisikėlusio ir į dangų įžengusio Kristaus
238 III | krikščionių bendruomenės, bet ir visos žmonijos poreikiai;
239 III | pasauliui, kad „džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir baimė,
240 III | džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir baimė, kuriuos išgyvena
241 III | šiandienos žmonės, ypač vargšai ir visokeriopai prislėgtieji”,
242 III | visokeriopai prislėgtieji”, yra ir jos pačios (58). Sekmadieniniu
243 III | pateikti skelbdami Evangeliją ir praktikuodami meilę darbo
244 III | praktikuodami meilę darbo pasaulyje ir visose gyvenimo užduočių
245 III | artimiausios vienybės su Dievu ir visos žmonijos vienybės
246 III | dviejų stalų – Dievo žodžio ir gyvybės Duonos. Pirmasis
247 III | bei Prisikėlimo atminimą, ir gyvybės Duona aukojama kaip
248 III | priminė, kad „Žodžio liturgija ir Aukos liturgija viena su
249 III | peržiūrėti Dievo žodžio skelbimą ir nustatyti, ar Dievo tauta
250 III | tauta tikrai geriau pažįsta ir labiau myli Šventąjį Raštą (65).
251 III | artimai susiję – šventimo ir gyvos patirties –aspektai.
252 III | susipažinę su Šventuoju Raštu ir, kur įmanoma pastoraciškai,
253 III | reguliariai negaivina individo ir krikščioniškosios šeimos
254 III | kunigus, patarnautojus ir tikinčiuosius (68) – savaitę
255 III | rengiasi sekmadienio Mišioms ir iš anksto apmąsto Dievo
256 III | šventimas – ne tik homilija, bet ir malda, klausymasis, giedojimas, –
257 III | laikų žmonių klausimais ir gyvenimu. ~
258 III | įstabūs išganymo darbai ir kaskart iš naujo primenami
259 III | Tikėjimo išpažinimo kalbėjimas ir kurie yra aiškiai išreikšti
260 III | Velyknakčio liturgijoje ir teikiant Krikštą per Mišias.
261 III | būdavo skelbiamas Įstatymas ir Izraelio bendruomenė, kaip
262 III | plg. 2 Kor 1, 20 – 22) ir kuris mumyse per Šventąją
263 III | eucharistinės Duonos stalo ir rengia bendruomenę išgyventi
264 III | susivienydama su Kristumi ir tapdama visos žmonijos balsu.
265 III | apmąstyti juos Dievo šviesoje ir padėkoti jam už nesuskaičiuojamas
266 III | per Kristų, su Kristumi ir Kristuje, Šventosios Dvasios
267 III | plg. Kol 1, 16; Jn 1, 3) ir jame, kuris atėjo kaip tarnas
268 III | atliko ateidamas tarp mūsų ir kuris visam laikui tapo
269 III | kryžiaus sudabartinimas. Duonos ir vyno pavidalais, ant kurių
270 III | kuri aukojama Mišiose, yra ir nekruvinu būdu aukojamas
271 III | Eucharistijoje Kristaus auka tampa ir jo kūno narių auka. Tikinčiųjų
272 III | auka. Tikinčiųjų gyvenimas ir Dievo garbinimas, jų kančios,
273 III | garbinimas, jų kančios, maldos ir darbai jungiasi su Kristaus
274 III | jungiasi su Kristaus gyvenimu ir jo Dievo garbinimu, kančiomis,
275 III | garbinimu, kančiomis, maldomis ir darbais, su jo visa apimančia
276 III | su jo visa apimančia auka ir tuo būdu įgyja naują vertę” (71).
277 III(70)| Susirinkimas. Sesija XXII, Mokslas ir kanonai apie Mišių auką,
278 III | Velykinis pokylis ir broliškas susitikimas ~44.
279 III | Mišiose tikintiesiems priimti ir Komuniją, su sąlyga, kad
280 III | yra deramai tam nusiteikę ir, jei jaučiasi padarę sunkią
281 III | per Mišias sekmadieniais ir kitomis švenčių dienomis. ~
282 III | kad bendrystė su Kristumi ir bendrystė su broliais yra
283 III | padeda kvietimo maldai gestai ir pačios maldos tonas, leidžiantis
284 III(73)| Komunijos išsiskyrusiems ir kitą santuoką sudariusiems
285 III | atlikta per Mišias (74), ir įsipareigojimą vienas kitą
286 III | neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo
287 III | susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok
288 III | rengiasi Prisikėlusiojo ir jo Dvasios galia imtis užduočių,
289 III | bažnyčios durų slenksčiu. Kaip ir pirmieji Prisikėlimo liudytojai,
290 III | įvertinti maldą po Komunijos ir Mišių pabaigą – palaiminimą
291 III | Mišių pabaigą – palaiminimą ir atsisveikinimą, – kad visi
292 III | grįžti pas savo brolius ir pasidalyti su jais susitikimo
293 III | Didascalia apostolorum, – ir uoliai lėkite į savo susirinkimą,
294 III | klausytis gyvybės žodžio ir maitintis negendančiu dieviškuoju
295 III | širdyse tvirtą pritarimą. Nors ir būta laikų bei situacijų,
296 III | dienų yra parodę kunigai ir tikintieji, vykdydami šią
297 III | skirtoje imperatoriui Antoninui ir senatui, šv. Justinas su
298 III | susirinkimų, suburiančių miesto ir kaimo krikščionis vienoje
299 III | pasipriešinti imperatoriaus ediktui ir verčiau sutikdavo mirti
300 III | Taip, ėjau į susirinkimą ir su savo broliais švenčiau
301 III | krikščionys, nors iš pradžių ir nemanė, kad tai būtina nustatyti
302 III | sekmadienio Mišias) (78) ir ypač nuo šeštojo šimtmečio (
303 III | nurodant, kad „sekmadienį ir kitomis švenčių dienomis
304 III(82)| įpareigoti sekmadieniais ir privalomais šventadieniais
305 III | Bažnyčios katekizmas (83) ir, turint galvoje, koks reikšmingas
306 III | 48. Šiandien, kaip ir herojiškais ankstyvaisiais
307 III | būna dažniau – abejinga ir nesvetinga. Tikinčiajam,
308 III | pripažintų, pašventintų ir švęstų sekmadienį kaip tikrąją ‘
309 III | vyskupo leidimą, sekmadieniais ir privalomų švenčių dienomis
310 III | įsteigtos vakaro Mišios (86) ir galiausiai duotas nurodymas,
311 III | celebrantą sakyti homiliją ir su tikinčiaisiais kalbėti
312 III | kitur atvykstančius brolius ir seseris, ypač vietovėse,
313 III | Džiugus ir malonaus skambesio šventimas
314 III | siūlo pastoracinė išmintis ir vietiniai papročiai, derantys
315 III | iškilmingumui pabrėžti ir dalijimuisi vienu tikėjimu
316 III | rūpintis bažnytinės muzikos – ir tekstų, ir melodijų – kokybe,
317 III | bažnytinės muzikos – ir tekstų, ir melodijų – kokybe, kad šiandien
318 III | liturgijos nuostatus, bet ir būtų verti tos bažnytinės
319 III | kad visi dalyviai – vaikai ir suaugusieji – jaustųsi užkalbinami,
320 III | rezervuotos celebrantui, ir užduoties, tenkančios diakonui
321 III | pat turėtų suvokti, kad ir jie savo per Krikštą gautos
322 III | aukoja Dievui dievišką auką ir kartu su ja save, taigi
323 III | Kristaus mokinį tai įpareigoja ir kitiems, už liturginio vyksmo
324 III | Pavyzdžiui, ramesnis tėvų ir vaikų buvimas kartu galėtų
325 III | įsiklausyti vienam į kitą, bet ir drauge patirti ugdomųjų
326 III | tikrajai Eucharistijos dovanai ir ją papildytų? ~Šis gana
327 III | nepaisant sunkumų, netrūksta ir teigiamų bei viltingų ženklų.
328 III | kaip piligriminė kelionė, ir tikintieji neretai pasinaudoja
329 III | kad aplankytų šventoves ir, galbūt net su visa šeima,
330 III | skatinti tinkama evangelizacija ir teikti joms kryptį, vadovaujantis
331 III | situacijų gali atsirasti ir šalyse, kur krikščionybės
332 III | Šventojo Sosto išleistais ir vyskupų konferencijų pritaikytais
333 III | kuriam, laužant Žodžio ir Eucharistijos duoną, in
334 III | Radijo ir televizijos transliacijos ~
335 III | Daugelyje šalių televizija ir radijas teikia galimybę
336 III | Eucharistijoje sutrukdyta ir kurie dėl to nuo priesako
337 III | Mišios teikia gausių vaisių ir šiems krikščionims, jie
338 III | tikrą „Viešpaties dieną” ir „Bažnyčios dieną”. ~ ~ ~
339 IV | Sekmadienis – džiaugsmo, poilsio ir solidarumo diena ~ ~ ~
340 IV | sekmadienio dieną. Dangus ir žemė, angelai ir žmonės
341 IV | Dangus ir žemė, angelai ir žmonės atsiduoda džiaugsmui” (99).
342 IV | tiek Rytų liturgijoje. Ir apskritai, pažvelgus į istoriją,
343 IV(99) | apeigas knyga (leidimas sirų ir arabų kalbomis; žr. tekstą
344 IV | Džiaugsmas būdavo reiškiamas ir liturginėje praktikoje atitinkamų
345 IV(100)| numirusių prisikėlė Jėzus ir, pasirodęs saviesiems, įžengė
346 IV | džiaugsmą: „Nustokite pasninkavę ir Prisikėlimo ženklan melskitės
347 IV | 20). Jiems, kaip vėliau ir visoms krikščionių kartoms,
348 IV | sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiūgaus.
349 IV | turime iš naujo atrasti ir šį tikinčiosios egzistencijos
350 IV | švenčiami dieviškieji Kūrimo ir „Naujojo kūrimo” darbai,
351 IV | auklėti save džiaugsmui ir vėl atrasti jo autentiškus
352 IV | prieš tamsią skausmo naktį ir tam tikra prasme yra „dorybė”,
353 IV(103)| Plg. Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Šventojo Veido Teresė. Derniers
354 IV | krikščioniškojo džiaugsmo ir autentiškų žmogiškų džiaugsmų
355 IV | Priešingai, pastaruosius sukelia ir galiausiai grindžia džiaugsmas
356 IV | planą tobulas paveikslas ir apreiškimas. Mano garbingasis
357 IV | slėpiningame, sykiu dieviškajame ir žmogiškajame džiaugsme,
358 IV | atkakliai reikalauti „ištikimo ir džiugaus tikinčiųjų dalyvavimo
359 IV | o Kristus, nukryžiuotas ir prisikėlęs, ateina tarp
360 IV | meilės sandoros tarp Dievo ir jo tautos viršūnė čia, žemėje,
361 IV | krikščioniškojo džiaugsmo ir pasirengimo amžinajai šventei
362 IV | amžinajai šventei ženklas ir šaltinis” (105). Šioje tikėjimo
363 IV | Pr 2, 1–3; Iš 20, 8–11) ir Išėjimu iš Egipto (plg.
364 IV | skelbti naująją kūriniją ir naująją Sandorą, įgyvendintą
365 IV | plano „visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti
366 IV | ruožtu visą savo prasmę įgyja ir per Išėjimą atlikto išlaisvinimo
367 IV | pakeičiamas”, bet įgyvendinamas ir tam tikra prasme praplečiamas
368 IV | Ši teologija vis iš naujo ir niekad neblėstant nuostabai
369 IV | chronologiškai ritmingas, bet ir įgyja, taip sakant, teologinį
370 IV | savyje, nes, priimdamas Dievą ir jo kairoi – tai yra jo malonės
371 IV | Šabas, Dievo palaiminta ir šventa padaryta septintoji
372 IV | sąsaja tarp „Dievo dienos” ir „žmogaus dienos” neišsprūdo
373 IV | žvaigždes, mėnulį, saulę, ir dabar neperskaitau, kad
374 IV | skaitau, kad jis sukūrė žmogų ir tada ilsėjosi radęs jame
375 IV | priklausomybę nuo Kūrėjo ir sykiu pašaukimą bendradarbiauti
376 IV | pasireiškia tuo, kad šabas gaivina ir tam tikra prasme „daugina”
377 IV | džiaugsmą bei troškimą skatinti ir perduoti gyvybę.
378 IV | sekmadienio „vykdymo”, jam ir nustojo galios. Šiuos motyvus,
379 IV | Laikysies šabo dienos ir švęsi ją, kaip Viešpats,
380 IV | įsakęs. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus,
381 IV | gyvenvietėse, idant tavo vergas ir vergė galėtų ilsėtis, kaip
382 IV | Todėl Viešpats, tavo Dievas, ir įsakė tau švęsti šabo dieną” (
383 IV | dieną (plg. Mt 12, 9–14 ir paralel. pasak.) tikrai
384 IV | legalistiniam aiškinimui ir išskleisdamas autentišką
385 IV | nustatytos, kad būtų gerbiamos ir Dievo, ir žmogaus teisės, –
386 IV | būtų gerbiamos ir Dievo, ir žmogaus teisės, – laikymosi
387 IV | nuo savęs paties bei kitų ir sėja istorijoje vis naujas
388 IV | pripažintas savaitės ritmas ir nustatyta, kad teisėjai,
389 IV | teisėjai, miestų gyventojai ir įvairios amatininkų korporacijos
390 IV | krikščionys sudaro mažumą ir kalendoriuje numatyti šventadieniai
391 IV | kai sekmadienis, šventės ir džiaugsmo diena, nėra sykiu
392 IV | nėra sykiu poilsio diena, ir jiems sunku „pašventinti”
393 IV | ryšys tarp Viešpaties dienos ir poilsio dienos pilietinėje
394 IV | būdingą perspektyvą. Darbo ir poilsio kaitos, įspaustos
395 IV | varginančio žemiškų užduočių ciklo ir iš naujo įsisąmoninti, kad
396 IV | akių nevalia išleisti, kad ir mūsų laikais darbas daugeliui
397 IV | pirmiausia turėdavo vergų ir darbininkų darbą ne dėl
398 IV | religiniais, šeimos, kultūriniais ir tarpžmogiškais poreikiais,
399 IV | pasimėgauti galimybe kartu ilsėtis ir švęsti. Tokia darbininko
400 IV | numato jo teisę į darbą, ir, svarstydami problemas,
401 IV | priverstų neveikliai praleisti ir darbo dienas. ~
402 IV | pagaunamam tos nepaprastos ir slėpiningos harmonijos,
403 IV | meilės dėsnu” į „vienybės ir taikos ryšį” vienija įvairius
404 IV | Dievo tvarinys yra geras, ir niekas neatmestina, kas
405 IV | pašventinama Dievo žodžiu ir malda!” (1 Tim 4, 4–5) Taigi,
406 IV | krikščionys siekia, kad ir ypatingomis mūsų laikų aplinkybėmis
407 IV | pašventinimu, jam būdingu džiaugsmu ir dvasiai bei kūnui reikalingu
408 IV | prisidėtų prie didesnės laisvės ir sudarytų galimybę apmąstymams
409 IV | tarp kultūros priemonių ir visuomenės siūlomų pramogų
410 IV | nurodymus. Tada sekmadienio ir šventadienio poilsis taps „
411 IV | gyvenimo reikalavimų atžvilgiu ir užbėgama už akių „naujajai
412 IV | gailestingumo, artimo meilės ir apaštalavimo veiklai. Vidujai
413 IV | vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje. Aš
414 IV | būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko
415 IV | įpareigoja „meilės, maldingumo ir apaštalavimo darbams, kuriais
416 IV | bet yra pasaulio šviesa ir garbina Tėvą žmonių akivaizdoje” (113). ~
417 IV | bendruomenės narių, bet ir įgyvendinama visos visuomenės
418 IV | ima valgyti savo maistą, ir vienas lieka alkanas, o
419 IV | neturite savo namų pavalgyti ir išgerti? O gal norite paniekinti
420 IV | paniekinti Dievo bažnyčią ir sugėdinti nepasiturinčius?” (
421 IV | kuris puošniai apsirengęs ir sakote: ‘Atsisėsk čia patogiai’,
422 IV(114)| 67, 6: „Kas apsčiai turi ir nori, aukoja savo nuožiūra,
423 IV(114)| o jis šelpia našlaičius ir našles bei stokojančius
424 IV(114)| priežasčių, taip kalinius ir atvykėlius; žodžiu, padeda
425 IV | susilaukė plataus atsako ir tapo galingais Bažnyčios
426 IV | kur jis kenčia dėl šalčio ir nuogumo. Jis, kuris pasakė: ‘
427 IV | pasakė: ‘Buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote’
428 IV | jūs manęs nepavalgydinote’ ir ‘Kiek kartų tai padarėte
429 IV | kas liko, gali papuošti ir altorių” (116). ~Šiais žodžiais
430 IV | jaučia savo vienatvę, vargus ir kančias. Žinoma, įsipareigojimo
431 IV | sekmadieniais. Tačiau kodėl gi net ir labiau įsipareigojant nesuteikus
432 IV | sekmadieninė Eucharistija, bet ir visas sekmadienis taps didinga
433 IV | artimo meilės, teisingumo ir taikos mokykla. Prisikėlusiojo
434 IV | individai, bendruomenės ir kartais ištisos tautos.
435 IV | regėjimo”, „vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės
436 V | Kristus – laiko alfa ir omega ~74. „Krikščionybėje
437 V | Įsikūnijimo „laiko pilnatvė” ir kurios horizontas yra garbingas
438 V | mums Kristų kaip „Pradžią ir Pabaigą, Alfą ir Omegą”.
439 V | Pradžią ir Pabaigą, Alfą ir Omegą”. Žodžiais, kuriuos
440 V | laiko Viešpats, jo pradžia ir pabaiga; Kristaus įsikūnijimas
441 V | pabaiga; Kristaus įsikūnijimas ir prisikėlimas apima kiekvienus
442 V | kiekvienus metus, kiekvieną dieną ir kiekvieną akimirką, jiems
443 V | diena taip pat atskleidžia ir laiko prasmę. Jinai neturi
444 V | iškankintas Nukryžiuotojo kūnas ir savo ruožtu tapo žmonijai
445 V | paskutiniaisiais laikais, kad ir kaip ilgai jie truktų. Ne
446 V | truktų. Ne tik Bažnyčia, bet ir kosmosas bei istorija nepaliaujamai
447 V | kuri „iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina” (Rom 8, 22).
448 V | tačiau krikščionys turi raktą ir tikrumą, ir sekmadienio
449 V | krikščionys turi raktą ir tikrumą, ir sekmadienio pašventinimas
450 V | seniausiąją Bažnyčios tradiciją ir krikščionims yra gyvybiškai
451 V | Tačiau netruko nusistovėti ir kitas ritmas – liturginių
452 V | praeities įvykių atminimą. Ir, kai kalbama apie lemtingus
453 V | artimai susiję su Velykų ir Sekminių bei kasmetinėmis
454 V | kasmetinėmis žydų šventėmis, ir buvo pranašingai jų numatyti.
455 V | labiau įsigilinti į numirusio ir prisikėlusio Kristaus slėpinį.
456 V | švenčiama ilgos vigilijos metu ir vėliau pailginta penkiasdešimčia
457 V | krikštu miršta nuodėmei ir prisikelia naujam gyvenimui,
458 V | paaukotas „dėl mūsų nusikaltimų” ir prikeltas „mums nuteisinti” (
459 V | slėpinius „nuo įsikūnijimo ir gimimo iki įžengimo į dangų,
460 V | Šventosios Dvasios atsiuntimo ir iki Viešpaties atėjimo bei
461 V | Viešpaties didžių darbų ir nuopelnų turtus, kad jie
462 V | turtus, kad jie juos įgytų ir taptų kupini išganymo malonės” (121). ~
463 V | Iškilmingiausia šventė po Velykų ir Sekminių neabejotinai yra
464 V | ciklą įterpdama kankinių ir kitų šventųjų minėjimus
465 V | kentėjusių su Kristumi ir su juo išaukštintų, velykinį
466 V | tvarka įtvirtintą šventųjų ir Kristaus išaukštinimo vidinį
467 V | poilsio, nors šios šventės ir sutampa su įvairiomis savaitės
468 V | epochose yra nevienodas ir priklauso nuo socialinės
469 V | įsišaknijimo tradicijoje ir, be to, papildomos apsaugos
470 V | Dabartiniai kanoniniai ir liturginiai nuostatai numato
471 V(126)| dangų, Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventė, Švč. Marija–
472 V(126)| Juozapo, Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus, taip pat Visų
473 V(126)| mirties, Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus šventės: plg. Rytų
474 V | patvirtinti Apaštalų Sostas (127), ir tik tada tokių Viešpaties
475 V | dangų ar Kristaus Kūnas ir Kraujas šventimas laikantis
476 V | liturginių šventadienių šventimą ir užterš autentiško krikščionių
477 V | elementais, kurie yra jai svetimi ir gali ją iškreipti. Tokiais
478 V | kad tokios tradicijos – ir analogiškai kai kurie nauji
479 V | visuomeninės aplinkos kultūros ir ypač liaudiškojo pamaldumo
480 V | šventimas – ypač sekmadieniais ir šventadieniais – ne nukentėtų,
481 Pab | 81. Sekmadienio dvasiniai ir pastoraciniai turtai, tradicijos,
482 Pab | krikščioniškojo gyvenimo sintezė ir sąlyga, kad jis bus gyvenamas
483 Pab | laikomasi Viešpaties dienos, ir kodėl, kalbant apie Bažnyčios
484 Pab | žmogus skolingas Dievui ir kurio neįmanoma palyginti
485 Pab | dovanotų savo žodžio šviesą ir savo kūno maistą. Malonė,
486 Pab | atnaujina žmones, gyvenimą ir istoriją. ~
487 Pab | Nors krikščionis, kaip ir kiti žmonės, mėgaujasi savaitine
488 Pab | jis pašauktas švęsti savo ir visos žmonijos išganymą, –
489 Pab | tartum kitų dienų siela, ir šia prasme galima priminti
490 Pab | palaikydami tarpusavio ryšius ir nesulaukdami pagalbos iš
491 Pab | gyvenimui palaikyti, įgyja vertę ir kaip liudijimas bei skelbimas.
492 Pab | Kaip maldos, bendrystės ir džiaugsmo diena, sekmadienis
493 Pab | bei remia žmonių viltį. Ir, Kristaus apšviesta, sekmadienis
494 Pab | apšviečia tviskanti Dievo šlovė ir jo žiburys yra Avinėlis” (
495 Pab | šio tikslo link, palaiko ir gaivina Dvasia. Ji žadina
496 Pab | Dvasia. Ji žadina jos atmintį ir kiekvienai tikinčiųjų kartai
497 Pab | liejanti mūsų širdyse meilę ir atnaujinanti mūsų viltį.
498 Pab | Bažnyčios dieną, nenuspėjamai ir dosniai dalydama savo gausias
499 Pab | ypač įsiklauso į Dvasią ir drauge su ja atsiveria Kristui,
500 Pab | jo šlovingojo sugrįžimo: „Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: ‘
1-500 | 501-519 |