1007-broli | brouw-imper | imtos-legal | leidi-pagri | pagun-rastu | rasyd-teise | teisi-zymin
bold = Main text
Chapter, Paragraph grey = Comment text
1008 II | labai greitai abi dienos imtos vis aiškiau skirti ir pirmiausia
1009 III | reguliariai negaivina individo ir krikščioniškosios šeimos
1010 III | turėtų atsižvelgti ne tik į individų ar grupių gerovę, bet ypač
1011 Prat | gerbiami broliai Vyskupai, individualiai ir bendrai – padedami savo
1012 II(32) | irradiat, in qua Christus infernum spoliat, mortem vincit et
1013 V | tinkamiausia diena katechumenų iniciacijai. Jeigu jie tikrai krikštu
1014 IV | tarnybai bei solidarumo iniciatyvoms – visa tai tikrai padėtų
1015 Pab | bus paženklinti daugybe iniciatyvų, deramai žyminčių antrojo
1016 II(24) | krikšto apeigynas, 9; De initiatione christianae adultorum, 59. ~
1017 III(80) | Plg. Inocento XI 1679-aisiais pasmerktą
1018 III | Kristaus atėjimo” (57). Šio intensyvaus savaitinio ritmo atnaujinama
1019 I | įprastinių ir netiesioginių iki intensyviausių, – kai Rašto žodžiai bei
1020 III | šeima, išgyventų ten keletą intensyvios tikėjimo patirties valandų.
1021 I | laikotarpiai, kai tai virsta intensyviu dialogu, apimančiu visus
1022 I | suvokti sutuoktuvinį intensyvumą, ženklinantį Dievo santykį
1023 Pab | Švenčiausiąją Trejybę, ypatingo intensyvumo bei veiksmingumo. ~
1024 I | šabas” buvo įspūdingai interpretuotas kaip tipiškas laiko „šventosios
1025 Prat | Džiaugiuosi magisterinėmis intervencijomis bei pastoracinėmis iniciatyvomis,
1026 II | praktika. Kaip tik pastoracinė intuicija pakišo Bažnyčiai mintį Viešpaties
1027 II(17) | Plg. In Io. ev. tractatus XX, 20, 2:
1028 III(56) | Šv. Augustinas. In prima Ioan. tract. 4, 6: SC 75, 232. ~
1029 II | išsaugoti senojo Įstatymo įpareigojimą, atkaklumą. Šv. Ignotas
1030 III | paprastai laikomas rimtu įpareigojimu; tai taip pat moko Katalikų
1031 III | į savo įprastinę aplinką įpareigotas paversti visą savo gyvenimą
1032 Prat | pradėjęs Romos vyskupo ir Petro įpėdinio tarnybą, reguliariai lankydavau
1033 III | išsiskirsčius, mokinys grįžta į savo įprastinę aplinką įpareigotas paversti
1034 III | užduočių, laukiančių jų įprastiniame gyvenime. Juk tikinčiajam,
1035 III | ramybei bei džiaugsmui išnirti įprastinio gyvenimo audinyje. Pavyzdžiui,
1036 V(124) | cuncta novat, dum permanet ipse”: CSEL 30, 67. ~
1037 I(14) | Verum autem sabbatum ipsum redemptorem nostrum Iesum
1038 III | sakramentas, tai yra ženklas bei įrankis” (59). ~ ~ ~
1039 I | yra dorovinio gyvenimo, įrašyto visų žmonių širdyse, tikrieji
1040 III | šlovinimu, taip pat ištikimybe, įrodoma stengiantis nuolatos „atsiversti”.
1041 II(32) | prima. Lux divina caecis irradiat, in qua Christus infernum
1042 III | tai būtina nustatyti kaip įsaką. Tiktai vėliau, susidūrusi
1043 IV | Viešpats, tavo Dievas, tau yra įsakęs. Šešias dienas triūsi ir
1044 III | plg. 1 Kor 11, 27–32).Ypač įsakmiai eucharistinė Komunija siūloma
1045 II | ir pasižymi ypatingu įsakmumu naktinėse pamaldose, kurios
1046 IV | pareiškia, susiedamas „naująjį įsakymą” su džiaugsmu, kurį dovanoja: „
1047 IV | aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje.
1048 V | švenčiausiosios Mergelės įsčiose yra žmogumi tapęs Dievas,
1049 V | suteikė galimybę labiau įsigilinti į numirusio ir prisikėlusio
1050 IV | jo malonės bei išganomųjų įsikišimų momentus, – laikas lieka
1051 Pab | savaitinės Velykos, Bažnyčia ypač įsiklauso į Dvasią ir drauge su ja
1052 V | pradžia ir pabaiga; Kristaus įsikūnijimas ir prisikėlimas apima kiekvienus
1053 V | pabaigoje. Jėzuje Kristuje, Įsikūnijusiame Žodyje, laikas tampa amžino
1054 IV | Tačiau kodėl gi net ir labiau įsipareigojant nesuteikus Viešpaties dienai
1055 III | atlikta per Mišias (74), ir įsipareigojimą vienas kitą mylėti. Šis
1056 IV | vargus ir kančias. Žinoma, įsipareigojimo jų labui nevalia apriboti
1057 II | katechetinių bei pastoracinių įsipareigojimų, idant nė vienas iš jos
1058 IV | užduočių ciklo ir iš naujo įsisąmoninti, kad visa yra sukurta Dievo.
1059 III | Eucharistijos dalyviai giliau įsisąmonintų jiems patikėtą atsakomybę.
1060 III | Štai kodėl jis turėtų būti įsitikinęs, kad rinkimasis sekmadienį
1061 Pab | Būtent šiuo tvirtu tikėjimo įsitikinimu, lydimu suvokimo, jog sekmadienio
1062 Pab | kad kiekvienas tikintysis įsitikintų, jog jis negali nei gyventi
1063 II | nuo žydų šabo vis labiau įsitvirtina Bažnyčios sąmonėje, nors
1064 Prat | raiškos pokyčius. Plačiai įsitvirtino „savaitgalio” kaip savaitinio
1065 V | ekonominės padėties, šventadienių įsišaknijimo tradicijoje ir, be to, papildomos
1066 IV | rūpesčius bei užduotis vėl įskliausti į jiems būdingą matmenį:
1067 II | trečiajai dienai po Kančios, įspaudė savo žymę. Tačiau savaitiniame
1068 IV | priešingai, tai į laiką įspausta „pranašystė”, įpareigojanti
1069 IV | Darbo ir poilsio kaitos, įspaustos į žmogaus prigimtį, norėjo
1070 IV | turėtume įsiklausyti į griežtus įspėjimus, kuriuos jis adresuoja Korinto
1071 I | principą. Todėl „šabas” buvo įspūdingai interpretuotas kaip tipiškas
1072 Prat | žvakės parengimo apeigomis įspūdingoje Velyknakčio liturgijoje,
1073 III | kurio metu jai skelbiami įstabūs išganymo darbai ir kaskart
1074 IV(109) | opera ruralia. Valstybiniai įstatymai pamažu irgi tapo išsamesni
1075 I | savo Kūno bei Sužadėtinės, įsteigimą Tėvo siūlomą gailestingumą
1076 III | negu vienerias Mišias (85), įsteigtos vakaro Mišios (86) ir galiausiai
1077 II | dutūkstantmetei Bažnyčios istorijai. Kaip galima manyti, kad
1078 Prat | tikėjimo šviesoje, tačiau istoriškai paliudyta tų, kuriems buvo
1079 II(28) | Epist. 55, 17: CSEL 34, 188: Ita ergo erit octavus, qui primus,
1080 III | giedojimas, – idant ji įtaigiau paveiktų visus dalyvius.
1081 Prat(7) | Plg. Italijos vyskupų konferencijos pastoracinis
1082 V | į liturginių metų ciklą įterpdama kankinių ir kitų šventųjų
1083 Prat | visiškai pasirengusiems įtikinamai paliudyti juose gyvenančią
1084 Pab | slėpinio atminimo, tebūna vis įtikinamesni išganymo Evangelijos skelbėjai
1085 III | kuriomis parapijų bendruomenės, įtraukdamos visus Eucharistijos dalyvius –
1086 III | Todėl į visuotinę maldą įtraukiami ne tik krikščionių bendruomenės,
1087 III | įvesdinimo į Mišias discipliną įtraukti į jiems patikėtų vaikų mokymo
1088 IV | Šiuos motyvus, iškilmingai įtrauktus į Dekalogą, privalu iš naujo
1089 I(13) | J. Heschel. The sabbath. Its meaning for modern man (
1090 II(32) | Christi victoria, dies digna iugi laetitia dies prima. Lux
1091 III(82) | vadovaujantis savo Bažnyčios sui iuris potvarkiais ar teisėtais
1092 IV(107) | Mommsen, 12, 87; Codex Iustiniani, lib. 3, 12, 2, leid. P.
1093 Prat | kaip yra sakoma vieno IV amžiaus autoriaus homilijoje,
1094 Prat | požiūriu šiandien yra gana įvairi. Kai kurios jaunos Bažnyčios
1095 Prat | įstatymų nuostatų, susijusių su įvairia profesine veikla, dalimi.
1096 III | dovana – poreikis melstis įvairiausiais būdais.Vėl prisimintos tokios
1097 III | Tokia praktika pastebima įvairiuose vietiniuose susirinkimuose
1098 Prat | 6. Šios naujų situacijų įvairovės bei iš to kylančių klausimų
1099 II | Dvasios „ugnimi”, ir abu įvaizdžiai žymi krikščionių sekmadienio
1100 IV | nuodėmės struktūras, į kurias įvelti individai, bendruomenės
1101 III | naujo atrasti bei deramiau įvertinti maldą po Komunijos ir Mišių
1102 II | parengia sekmadieniui ir į jį įvesdina. Kai susirenkama šią dieną,
1103 III | tikybos mokytojų, kurie turėtų įvesdinimo į Mišias discipliną įtraukti
1104 IV | Šabo įvykdymas ~59. Šis krikščioniškojo
1105 III | pavyzdžiui, 300 metais įvykęs Elvyros sinodas kalba ne
1106 V | Pagrindiniai išganymo įvykiai, kuriais remiasi Bažnyčios
1107 V | aiškesnis atskleidimas to, kas įvyko tą dieną, kai Dvasios galia
1108 II | pirmąją savaitės dieną” įvykusį prisikėlimą su pirmąja diena
1109 III | pavyzdžiui, 506 metais įvykusiame Agdės sinode) (79). Šie
1110 I | Oz 2, 16 – 24; Jer 2, 2; Iz 54, 4 – 8). ~Norint prisiartinti
1111 I | Dievo atliktu išvedant Izraelį iš Egipto: „Atsimink, kad
1112 III | skelbiamas Įstatymas ir Izraelio bendruomenė, kaip dykumos
1113 I | etikos struktūrų aplinką, Izraelis ir vėliau Bažnyčia parodo,
1114 I | pamažu įgyvendins per su Izraeliu sudarytą išganingąją sandorą,
1115 I | išgelbėjimu, kurį Dievas suteikia Izraeliui išlaisvindamas jį iš Egipto
1116 II | prisikėlęs Kristus pats išaiškinęs mokiniams. Šių tekstų šviesoje
1117 III | vaikų mokymo programas ir išaiškinti jiems pareigos švęsti sekmadienį
1118 IV | pats, kuris pasakė: ‘Buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote’
1119 I | eschatologinės pasaulio atbaigos išankstinis numatymas. Ką Dievas atliko
1120 V | visiškai permainomas bei išaukštinamas jo žmogiškumas, kuriuo per
1121 V | įtvirtintą šventųjų ir Kristaus išaukštinimo vidinį ryšį iškalbingiausiai
1122 II | kurio pirmasis vaisius yra išaukštintasis Kristus, „visos tvarinijos
1123 V | kentėjusių su Kristumi ir su juo išaukštintų, velykinį slėpinį (123).
1124 II | nepaisant visų skirtumų, išblaškyti Dievo vaikai. ~ ~ ~
1125 I | pavojaus jį subanalinti ir išduoti. ~
1126 IV | 2, 1–3; Iš 20, 8–11) ir Išėjimu iš Egipto (plg. Įst 5, 12–
1127 I | per su Izraeliu sudarytą išganingąją sandorą, kurios viršūnė
1128 II | iš kurio kyla pasaulio išganymas. ~
1129 I | Tikruoju šabu laikome mūsų Išganytoją, Viešpatį Jėzų Kristų” (14).
1130 III | su viltimi laukia „mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus atėjimo” (57).
1131 III | tuomet jie suvokia save kaip išganytųjų tautą, susidedančią „iš
1132 I | sutartį. Siekdamas pasiūlyti išgelbėjimą visai žmonijai, jis tai
1133 I | Iš 20, 8 – 11), bet ir su išgelbėjimu, kurį Dievas suteikia Izraeliui
1134 III | yra gavę krikšto malonę, išgelbėti ne tik kaip individai, bet
1135 IV | neturite savo namų pavalgyti ir išgerti? O gal norite paniekinti
1136 III | kiekviena tikinčiųjų karta išgirsta Kristaus sveikinimą, praturtintą
1137 III | nuaidi taip, kad tai, ką išgirstame, iš pagrindų sujudina mūsų
1138 IV | engiamiesiems. Daug žmonių jis išgydė šabo dieną (plg. Mt 12,
1139 III | už liturginio vyksmo ribų išgyvenamiems dienos momentams – šeimos
1140 III | drauge patirti ugdomųjų išgyvenimų bei didesnio vidinio susikaupimo
1141 IV | džiaugsmą, kurį apaštalai išgyveno Velykų vakarą, išvydę Viešpatį.
1142 III | galbūt net su visa šeima, išgyventų ten keletą intensyvios tikėjimo
1143 I | aiškiai parodyta, kad visa be išimties tikrovė kyla iš Dievo. Jis
1144 III | nors aiškiai apibrėžtas išimtis iš šio principo dėl ypatingų
1145 Pab | patirtimi, pilnatvė. Tai ypač iškalbingai išreiškia sekmadieninis
1146 V | sekmadienio pašventinimas yra iškalbingas liudijimas, kurį jie pašaukti
1147 V | išaukštinimo vidinį ryšį iškalbingiausiai rodo sekmadienio, kaip Viešpaties
1148 V | Dvasios galia prisikėlė iškankintas Nukryžiuotojo kūnas ir savo
1149 IV | kuris aukščiau visų dienų iškėlė didžiąją sekmadienio dieną.
1150 II | transcendentinę vietą, prieš akis iškeliančią ne tik laiko pradžią, bet
1151 III | Fil 2, 8), – slėpinio iškiliausia apraiška bei šventimas. ~
1152 III | Eucharistijos šventimą įgyja iškilmingą skambesį, kuris Senajame
1153 IV | nustojo galios. Šiuos motyvus, iškilmingai įtrauktus į Dekalogą, privalu
1154 I | nors darbo nutraukimas, bet iškilmingas Dievo atliktų įstabių darbų
1155 V | išganymo malonės” (121). ~Iškilmingiausia šventė po Velykų ir Sekminių
1156 III | kassavaitinis šio įvykio iškilmingo atminimo pasikartojimas
1157 Pab | naujų jubiliejų bei kitų iškilmingų sukakčių. Tuo tarpu sekmadienis
1158 III | Eucharistijoje įgyjančius ypatingą iškilmingumą. Per šventinį atspalvį,
1159 III | širdies džiaugsmui išreikšti, iškilmingumui pabrėžti ir dalijimuisi
1160 I | šlovinamas visoje žemėje” (11). ~Iškilni mokslo, technikos ir kultūros
1161 I | ryšį su savo šaltiniu, ir, iškreiptas nuodėmės, vėl tampa geras
1162 V | yra jai svetimi ir gali ją iškreipti. Tokiais atvejais katecheze
1163 I | pasaulis yra geras tiek, kiek išlaiko ryšį su savo šaltiniu, ir,
1164 IV | žmogaus teisės, – laikymosi išlaisvinamąjį pobūdį. Štai kodėl krikščionys,
1165 IV | savo gyvybiškai svarbią bei išlaisvinančią jo priklausomybę nuo Kūrėjo
1166 IV | skelbti Kristaus krauju gautą išlaisvinimą, pagrįstai jautėsi turį
1167 IV | akių „naujajai žemei”, kur išlaisvinimas iš poreikių vergijos bus
1168 I | tiek kūrimo darbu, kiek išlaisvinimu, Dievo atliktu išvedant
1169 IV | Kristaus Velykos iš tiesų išlaisvino žmogų iš daug radikalesnės
1170 I(12) | Preghiera serale del sabato. Išleido A. Toaff, Roma, 1968 – 1969,
1171 III | vadovaujantis Šventojo Sosto išleistais ir vyskupų konferencijų
1172 II | 23). Šventosios Dvasios išliejimas buvo didžiulė Prisikėlusiojo
1173 II | kai Šventosios Dvasios išliejimu išsipildė tai, ką Jėzus
1174 III | pavidalais, ant kurių maldaujama išlieti Šventąją Dvasią, unikaliai
1175 III | vadovaujantis autentiška pastoracine išmintimi. ~ ~ ~
1176 III | pastoracinio pobūdžio reikalavimų, išmintingai pasvėrę, gali dalinių Bažnyčių
1177 III | kurias siūlo pastoracinė išmintis ir vietiniai papročiai,
1178 III | lankytųsi kunigas, arba išnaudojant visas galimybes surengti
1179 IV | neteisingumo bei žmogaus išnaudojimo. Bažnyčia, šimtmečiais leidusi
1180 III | Prisikėlusiojo ramybei bei džiaugsmui išnirti įprastinio gyvenimo audinyje.
1181 II | liturgija numato Tikėjimo išpažinimą. Kalbamas ar giedamas Credo
1182 III | tikra prasme apima Tikėjimo išpažinimo kalbėjimas ir kurie yra
1183 II | simboliką, šv. Augustinas, Išpažinimų pabaigoje kalba apie eschton
1184 II | drauge su apaštalu Tomu išpažįsta: „Mano Viešpats ir mano
1185 IV | su Senojo Testamento šabo išpildymu. Viešpaties dieną, kuri
1186 V | pasaulio pabaigos, tebus tiktai išplėtimas bei aiškesnis atskleidimas
1187 IV | sklinda meilės banga, turinti išplisti visame tikinčiųjų gyvenime,
1188 V | kuri tam tikra prasme jau išpranašaujama Kristaus šlove per Prisikėlimo
1189 IV | atspalvio, sutelkiant visą išradingumą, kuriam pajėgi krikščioniškoji
1190 III | Komunijos dalijimą – yra ypač išraiškus judesys, kurį tikintieji
1191 III | ir per tai pilnatviškai išreikštų Bažnyčią kaip ecclesia,
1192 III | vyskupui nevadovaujant. Tai išreiškiama jį paminint Eucharistijos
1193 I(12) | Sabbat, ateik tarp savo išrinktosios tautos tikinčiųjų” (plg.
1194 III | epifanija (42), labiausiai išryškėjanti tada, kai maldai susirenka
1195 I | net jei visa tai galutinai išryškės tik per parusia, šlovingąjį
1196 II | susidomėjimą. Ypač buvo išryškintas nepakartojamas prisikėlimo
1197 III | broliškumas, kurį privalu išryškinti šventimu, atsižvelgiant,
1198 IV(109) | įstatymai pamažu irgi tapo išsamesni sekmadienį draudžiamų darbų
1199 III | garantuoti, kad šventimas išsaugotų tą šventišką pobūdį, kuris
1200 III | iniciatyvomis nuodugniau išsiaiškinę biblinius tekstus, ypač
1201 III | atsakomybė už tikinčiuosius, išsibarsčiusius po milžinišką teritoriją.
1202 II | Šventosios Dvasios išliejimu išsipildė tai, ką Jėzus buvo pažadėjęs
1203 III | miestas, naujoji Jeruzalė, išsipuošusi „kaip nuotaka savo sužadėtiniui” (
1204 II | paliudydamas, kad praktika, išsirutuliojusi pirmaisiais metais po Viešpaties
1205 III | atsakomybę. Susirinkimui išsiskirsčius, mokinys grįžta į savo įprastinę
1206 Pab | Kristaus mokiniai gyvena išsisklaidę, ne be sunkumų palaikydami
1207 III(73) | vyskupams dėl Komunijos išsiskyrusiems ir kitą santuoką sudariusiems
1208 Prat | Taip jie būtų skatinami išsiugdyti gilesnę sekmadienio sampratą,
1209 III | Nuo Mišių prie „išsiuntimo” ~45. Priimdami gyvybės
1210 IV | kad net ekonomiškai labai išsivysčiusiose visuomenėse būna pernelyg
1211 Prat | nyksta ne tik Eucharistijos išskirtinės svarbos, bet ir pareigos
1212 III | kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus” (Jn 11, 52).
1213 IV | legalistiniam aiškinimui ir išskleisdamas autentišką biblinio šabo
1214 V | norėjo per liturginius metus išskleisti visus Kristaus slėpinius „
1215 I | rizikinga laisvės dovana. Išsyk po pasakojimo apie Kūrimą
1216 V | pritaiko 2-osios psalmės ištarmę Kristaus prisikėlimui: „
1217 I | paimsiu teisumu ir teisingumu, ištikima meile ir gailestingumu.
1218 III | atnaujinti savo nusistatymą būti ištikimai Dievui bei laikytis jo įsakymų.
1219 IV | vyskupus atkakliai reikalauti „ištikimo ir džiugaus tikinčiųjų dalyvavimo
1220 IV | bendruomenės ir kartais ištisos tautos. Taigi sekmadienis
1221 III | pakrikštytuosius rašoma: „jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo
1222 IV | vargdieniams”, „skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems regėjimo”, „
1223 III | kurie, rengiami sekmadienio išvakarėse ar sekmadienį po pietų,
1224 III | kurios kartais vadinamos „išvakarių Mišiomis”, tačiau iš tikrųjų
1225 I | išlaisvinimu, Dievo atliktu išvedant Izraelį iš Egipto: „Atsimink,
1226 II(32) | Panašių posakių galima rasti išverstuose į šiuolaikines kalbas Valandų
1227 II | Senojo Testamento apreiškime išvertė Dievo vardą JHWH, kurį buvo
1228 III | tikintiesiems, kad jie, sekmadienį išvykę iš savo pastovios gyvenamosios
1229 IV | ramesnių pokalbių metu vėl išvystame žmonių, su kuriais gyvename,
1230 I | Biblija ne tik leidžia mums išvysti Kūrėjo ir sukurtojo pasaulio
1231 Pab | šiandien turėtų atsakyti į iššūkius, metamus kultūros, kuri,
1232 V | įsikūnijimo ir gimimo iki įžengimo į dangų, iki Šventosios
1233 I | įžengė pats Kristus ir į kurį įžengti, sekant jo sūniškojo paklusnumo
1234 III | prisikėlusio ir į dangų įžengusio Kristaus atminimą, su viltimi
1235 Prat | Viešpaties dieną”. Daugelis įžvalgų bei jausmų, įkvėpusių šį
1236 II | sekmadienį akcentavimo ir galima įžvelgti tam tikrą tendenciją „šabatizuoti”
1237 I(13) | Plg. A. J. Heschel. The sabbath. Its
1238 I(12) | Rabah X, 9 ir XI, 8 (plg. Jacob Neusner. Genesis Rabbah.
1239 III | valandų. Tai malonės valandos; jas reikia skatinti tinkama
1240 Prat | mūsų laikų aplinkybėmis, jaučiuosi, tartum šiuo laišku tęsčiau
1241 II | sekmadieninės pareigos praktikavimą, jaudina Bažnyčią ir verčia ją skirti
1242 Prat | reikšmę suvokia su dideliu jauduliu, paskatinusiu šv. Jeronimą
1243 II | Bitinijos vietininkas Plinijus Jaunesnysis, minėjęs krikščionių paprotį „
1244 Prat | gana įvairi. Kai kurios jaunos Bažnyčios rodo pavyzdį,
1245 III | problema. Tai dažnai pasitaiko jaunose Bažnyčiose, kur vienam vieninteliam
1246 II | gyvenimą ką tiktai mirusį jaunuolį Eutichą (plg. Apd 20, 7 –
1247 III | atsakomybės jo atžvilgiu jausmą, tokį, kad „ypatingas šventųjų
1248 IV | bei trumpalaikio malonumo jausmais, dažnai trumpam apsvaiginančiais
1249 III | stiprinamas bažnytinės bendrystės jausmas, kurį ypač palaiko bei išreiškia
1250 Prat | dieną”. Daugelis įžvalgų bei jausmų, įkvėpusių šį laišką, subrendo
1251 I | akivaizdoje ir garbinimo jausmus tam, kuris viską sukūrė
1252 III | vaikai ir suaugusieji – jaustųsi užkalbinami, skatinant juos
1253 IV | išlaisvinimą, pagrįstai jautėsi turį galią šabo prasmę perkelti
1254 IV | vergas ar vergė, nei tavo jautis ar asilas, nei tavo galvijai,
1255 Pab | visuomenei skleisdamas gyvybines jėgas bei viltį. Jis skelbia,
1256 III | šventimas ~51. Taip pat visomis jėgomis reikėtų stengtis, kad visi
1257 IV | Viešpaties dieną, kiek leidžia jėgos, liudyti džiaugsmą, kurį
1258 V | katechumenų iniciacijai. Jeigu jie tikrai krikštu miršta
1259 I | sužadėtinę (plg. Oz 2, 16 – 24; Jer 2, 2; Iz 54, 4 – 8). ~Norint
1260 Prat | jauduliu, paskatinusiu šv. Jeronimą ištarti: „Sekmadienis yra
1261 III | šventasis miestas, naujoji Jeruzalė, išsipuošusi „kaip nuotaka
1262 V | sugrįžimas laikų pabaigoje. Jėzuje Kristuje, Įsikūnijusiame
1263 II | apreiškime išvertė Dievo vardą JHWH, kurį buvo uždrausta ištarti. ~
1264 V | atskleidžia ir laiko prasmę. Jinai neturi nieko bendra su kosminiais
1265 Pab | kurio neįmanoma palyginti su jokia kita religine patirtimi,
1266 IV | tavo Dievo, šabas: nedirbsi jokio darbo – nei tu, nei tavo
1267 IV | Tad sekmadienio Mišios jokiu būdu nesulaiko nuo artimo
1268 IV | 22) Nemažiau griežti yra Jokūbo žodžiai: „Štai į jūsų susirinkimą
1269 IV | atrasti bei intensyviai jomis mėgautis. Kaip diena, kurią
1270 III | evangelizacija ir teikti joms kryptį, vadovaujantis autentiška
1271 II | aštuonių dienų – taip liudija Jono evangelija (plg. 20, 26) –
1272 II | 20, 7 – 12). Apreiškimas Jonui liudija buvus paprotį vadinti
1273 IV(99) | žr. tekstą sirų kalba), Jounieh (Libanas) 1959, 38. ~
1274 I | 33, 14; Pak 3, 20; 12, 9; Joz 21, 44; Ps 95, 11), tema
1275 Pab | Broliai ir Seserys, artėjantis Jubiliejus reikalauja didesnių mūsų
1276 II | krikščionių, kilusių iš judaizmo ir dėl šios priežasties
1277 III | 43. Šis judėjimas „aukštyn” glūdi kiekviename
1278 III | keliantis „aukštyn širdis”, yra judėjimo „žemyn”, kurį Dievas atliko
1279 IV | paakintą rinkliavą neturtingoms Judėjos bendruomenėms. Per Eucharistijos
1280 IV | liturginėje praktikoje atitinkamų judesių parinkimu (101). Šv. Augustinas,
1281 III | dalijimą – yra ypač išraiškus judesys, kurį tikintieji kviečiami
1282 IV(103) | Derniers entretiens, 5 – 6 Juillet 1897. Leidinyje: Oeuvres
1283 IV | Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas
1284 III | kančios, maldos ir darbai jungiasi su Kristaus gyvenimu ir
1285 III(46) | Kalba trečiajai Jungtinių Amerikos Valstijų vyskupų
1286 V(126) | Marijos ėmimas į dangų, Šv. Juozapo, Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus,
1287 I | Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą, ir visa, kas yra juose,
1288 IV | trumpam apsvaiginančiais jutimiškumą bei emocionalumą, kad po
1289 III | susirinkimų, suburiančių miesto ir kaimo krikščionis vienoje vietoje,
1290 Prat | miestuose, ir nuošaliausiuose kaimuose. Ir priešingai, kitose srityse
1291 IV | Gali pasitaikyti, kad jo kaimynystėje arba tarp pažįstamų yra
1292 IV | priimdamas Dievą ir jo kairoi – tai yra jo malonės bei
1293 IV | perspektyvą. Darbo ir poilsio kaitos, įspaustos į žmogaus prigimtį,
1294 I | Sunaikinsiu krašte lanką, kalaviją ir karą, – duosiu jiems
1295 II | numato Tikėjimo išpažinimą. Kalbamas ar giedamas Credo išryškina
1296 II(32) | išverstuose į šiuolaikines kalbas Valandų liturgijos himnuose. ~
1297 IV | jo meilėje. Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis
1298 III | apima Tikėjimo išpažinimo kalbėjimas ir kurie yra aiškiai išreikšti
1299 III | homiliją ir su tikinčiaisiais kalbėti visuotinę maldą. ~Vyskupams,
1300 II | kai kuriose šiuolaikinėse kalbose (29). Tai turėjo tikinčiuosius
1301 III | susidedančią „iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių” (Apr
1302 II | atsižvelgiant į pasaulietiškų kalendorinių sistemų pokyčius pareiškė,
1303 IV(114) | ar kitų priežasčių, taip kalinius ir atvykėlius; žodžiu, padeda
1304 III | kaip dykumos tauta Sinajaus kalno papėdėje (plg. Iš 19, 7 –
1305 III | proconsularis provincijoje; į kaltinimus jie atsakė šiais žodžiais: „
1306 IV | savo vienatvę, vargus ir kančias. Žinoma, įsipareigojimo
1307 III | gyvenimu ir jo Dievo garbinimu, kančiomis, maldomis ir darbais, su
1308 III | Tokie, pavyzdžiui, buvo kankiniai iš Abitanos Africa proconsularis
1309 III(70) | Sesija XXII, Mokslas ir kanonai apie Mišių auką, II: DS,
1310 IV(109) | antroji 4 šimtmečio pusė) kanonas 29: Mansi, t. II, 569 –
1311 V | įstatymais (126). ~Dabartiniai kanoniniai ir liturginiai nuostatai
1312 Prat | Mk 16, 2) atėjusios prie kapo, rado jį tuščią. Tai kvietimas
1313 I | krašte lanką, kalaviją ir karą, – duosiu jiems ramų ir
1314 I(12) | sužadėtine <…>, o sužadėtine, karaliene Sabbat, ateik tarp savo
1315 Pab | Viešpats, yra ne mūsų iliuzijų karstas, bet vis naujos ateities
1316 IV | širdyje nepasitenkinimą ar net kartėlį. Krikščioniškuoju požiūriu
1317 Prat | pontifikato pradžios nenuilsdamas kartojau: „Nebijokite! Atverkite,
1318 IV | vėliau ir visoms krikščionių kartoms, Jėzaus ištarti prieš Kančią
1319 Pab | tėkmėje: „Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo
1320 III | pareigą, bet apie bausmes tris kartus praleidus sekmadienio Mišias) (78)
1321 IV | kvietimu solidarumo veiksmams, karštu troškimu vidujai atsinaujinti,
1322 III | skelbėjais bei liudytojais kasdieniame gyvenime. Šiuo požiūriu
1323 IV | Sekmadienio poilsis leidžia kasdienius rūpesčius bei užduotis vėl
1324 V | su Velykų ir Sekminių bei kasmetinėmis žydų šventėmis, ir buvo
1325 V | šimtmečio krikščioniškasis kasmetinės Velykų šventės šventimas,
1326 IV | tačiau sekmadienį, kaip kassavaitinį pirmojo susitikimo su Prisikėlusiuoju
1327 III | Kristaus prisikėlimu ir kassavaitinis šio įvykio iškilmingo atminimo
1328 II | jaučiasi pašaukta imtis naujų katechetinių bei pastoracinių įsipareigojimų,
1329 V | iškreipti. Tokiais atvejais katecheze bei atitinkamomis pastoracinėmis
1330 III | mišparų šventimo – arba katechezei skirtų susitikimų, kurie,
1331 III | labiau yra ne pamokymo bei katechezės laikas, bet Dievo su savo
1332 V | tapo tinkamiausia diena katechumenų iniciacijai. Jeigu jie tikrai
1333 III | nuo to, ar jos švenčiamos katedroje vadovaujant vyskupui, ar
1334 II | pabrėžia pirmųjų šimtmečių katekezė, stengdamasi parodyti sekmadienio
1335 IV | Iš 20, 8–11): poilsis yra kažkas „šventa”, nes leidžia žmogui
1336 IV | vidujai atsinaujinti, paskata keisti nuodėmės struktūras, į kurias
1337 II | krikščionių sekmadieniu. Tai kėlė nemenkų sunkumų krikščionims,
1338 Prat | 1 Kor 15, 14) – nuostabą kelianti tikrovė, iki galo suvokiama
1339 III | eucharistinis” džiaugsmas, keliantis „aukštyn širdis”, yra judėjimo „
1340 III | pajusti pasakojime apie keliaujančius iš Emauso du mokinius, prie
1341 III | naujosios Sandoros tautą ieškoti kelio į tobulą Bažnyčios vienybę” (64). ~
1342 III | formos kaip piligriminė kelionė, ir tikintieji neretai pasinaudoja
1343 IV | praeitum pro jį lauke, kur jis kenčia dėl šalčio ir nuogumo. Jis,
1344 III | esminis elementas, vaisius, kenosis – tai yra savęs apiplėšimo,
1345 V | Bažnyčia švenčia šventųjų, kentėjusių su Kristumi ir su juo išaukštintų,
1346 I | žmonių širdyse, tikrieji kertiniai akmenys. Perkeldami šį priesaką
1347 III(39) | Paulius II. Laiškas Didžiojo ketvirtadienio proga Dominicae Cenae (1980
1348 IV | reikšmingo šabo poilsio. Tiktai ketvirtajame šimtmetyje Romos imperijos
1349 IV | KETVIRTASIS SKYRIUS ~DIES HOMINIS ~Sekmadienis –
1350 III | vietiniuose susirinkimuose nuo ketvirtojo šimtmečio (pavyzdžiui, 300
1351 II | Bažnyčią (34). Nors šis įvykis kiekvienais metais liturgiškai ypač
1352 III | judėjimas „aukštyn” glūdi kiekviename Eucharistijos šventime,
1353 III | nebeįmanoma garantuoti, kad kiekvienoje parapijoje būtų kunigas.
1354 III | Mišiomis”, tačiau iš tikrųjų kiekvienu požiūriu yra „šventadienio
1355 V | įsikūnijimas ir prisikėlimas apima kiekvienus metus, kiekvieną dieną ir
1356 V | sekmadienis yra visiškai kas kita! Kildamas iš Prisikėlimo, jis skrodžia
1357 I | 10. Kosmose, kadangi jis kilęs iš Dievo rankų, įspaustas
1358 II | reaguoti į krikščionių, kilusių iš judaizmo ir dėl šios
1359 III(49) | Plg. Šv. Kiprijonas. De orat. Dom., 23: PL 4,
1360 IV | disciplinos, laikui bėgant gali kisti, tačiau sekmadienį, kaip
1361 III | turėtų šiltai sutikti iš kitur atvykstančius brolius ir
1362 IV | maldai (108). ~Taigi būtų klaidinga savaitės ritmą pripažįstančius
1363 III | jį su mūsų laikų žmonių klausimais ir gyvenimu. ~
1364 Pab | į kartą tiems, kurie jo klauso” (Lk 1, 50). Sekmadienis
1365 III | Bažnyčia susirenka, idant klausydamasi Dievo žodžio, aukodama Viešpaties
1366 II | Kristui ir Evangelijai. Klausydamasis žodžio ir priimdamas Viešpaties
1367 Prat | susirinkti draugėn, kad, klausydami Dievo žodžio ir dalyvaudami
1368 Pab | per sekmadienio Mišias klausydamiesi skelbiamo žodžio, mokydamiesi
1369 III | homilija, bet ir malda, klausymasis, giedojimas, – idant ji
1370 III | tikintieji skelbiamo Dievo žodžio klausymuisi būtų gerai dvasiškai pasirengę –
1371 III | Viešpaties dieną nesirenka klausytis gyvybės žodžio ir maitintis
1372 II(33) | Plg. Klemensas Aleksandrietis. Stromateis,
1373 III | stengtis, kad „parapijoje klestėtų bendruomenės dvasia, pirmiausia
1374 IV | džiūgavo, kad buvo pašalintos kliūtys, dėl kurių Viešpaties dienos
1375 II | gilesniems sekmadienio prasmės klodams. Taip „savaitinės Velykos”35
1376 IV(101) | sekmadieniais būdavo draudžiama klūpoti, nes tokia poza, kuria tuo
1377 III | Kristus „nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus
1378 IV(99) | maronitų Bažnyčios apeigas knyga (leidimas sirų ir arabų
1379 IV | arba: ‘Sėskis prie mano kojų’. Argi jūs nesate šališki,
1380 III | vienybę (54). Aprobuoti kokias nors aiškiai apibrėžtas
1381 Prat | jį tuščią. Tai kvietimas kokiu nors būdu vėl išgyventi
1382 III | ir tekstų, ir melodijų – kokybe, kad šiandien siūlomi nauji
1383 Prat | raida sąlygojo radikalius kolektyvinio elgesio ir dėl šios priežasties
1384 I | atsiradę” (1, 3). Laiške kolosiečiams tą patį pabrėžia Paulius: „
1385 II | galėtų ten skelbti Kristų, komentuodami „pranašų žodžius, skaitomus
1386 III(98) | visuomenės bendravimo priemonių komisija. Instrukcija Communio et
1387 V | galimybę kiekvienai Vyskupų konferencijai priklausomai nuo ypatingų
1388 Prat(7) | Plg. Italijos vyskupų konferencijos pastoracinis pareiškimas „
1389 III | Sosto išleistais ir vyskupų konferencijų pritaikytais potvarkiais
1390 IV | kuriems būtų reikalingas jo konkretus solidarumas. Gali pasitaikyti,
1391 III | unikaliai veikiančią per konsekracijos žodžius, Kristus atnašauja
1392 IV(107) | Plg. Konstantinas. 321 m. liepos 3 d. potvarkis:
1393 III(65) | Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje Sacrosanctum Concilium,
1394 III | Krikštą per Mišias. Šiame kontekste žodžio skelbimas per sekmadieninį
1395 I | pasitenkinimo kupinu žvilgsniu, „kontempliatyvios” prigimties žvilgsniu, kuris
1396 III(43) | Vatikano II Susirinkimas. Kontitucija apie šventąją liturgiją
1397 I | nuodėmės bei mirties istoriją, kontrastą (plg. Pr 3). ~
1398 III | švenčiama kitose bažnyčiose ir koplyčiose, sekmadieniais ir švenčių
1399 IV | gyventojai ir įvairios amatininkų korporacijos gali nutraukti darbą „saulės
1400 I | buvo numatyta ši Kristaus „kosminė misija”. Ši kristocentrinė
1401 II | prisikėlimą su pirmąja diena tos kosminės savaitės (plg. Pr 1, 1 –
1402 V | Jinai neturi nieko bendra su kosminiais ciklais, prie kurių gamtos
1403 I | 10. Kosmose, kadangi jis kilęs iš Dievo
1404 V | dangų ar Kristaus Kūnas ir Kraujas šventimas laikantis liturgijos
1405 I | žemės ropliais. Sunaikinsiu krašte lanką, kalaviją ir karą, –
1406 Pab | reikalavimams. Daugelyje pasaulio kraštų ryškėja „diasporos” pobūdžio
1407 Prat | srityje. Tačiau sykiu norėčiau kreiptis ir į Jus, mieli tikintieji,
1408 IV | šališki, argi netampate kreivais sumetimais besivadovaujantys
1409 III | Viešpaties vakarienę, nes esu krikščionė” (77). ~
1410 II | dienos šventimas kreipia krikščionį į tikslą, kuris yra amžinasis
1411 II | Viešpaties dieną. Negana to, krikščionijoje būta sričių, kur šabas ir
1412 II | tik tai vyksta kiekvieną krikščionišką sekmadienį, kiekvieną savaitę
1413 Prat | sekmadienio nepakeičiama vertė krikščioniškajame gyvenime taptų tikrai aiški
1414 IV | apaštališkajame laiške apie krikščioniškąjį džiaugsmą rašė, jog „krikščioniškasis
1415 IV | nepakenkiant sekmadienio krikščioniškam pobūdžiui. Ši teologija
1416 I | atsirado” (Jn 1, 3) ~8. Krikščioniškojoje patirtyje sekmadienis pirmiausia
1417 Prat | kraštuose, bet ir seniai krikščioniškomis tapusiose šalyse dėl kunigų
1418 Prat | dalyvaujant Eucharistijoje ir su krikščionišku džiaugsmu bei broliškumu
1419 IV | nepasitenkinimą ar net kartėlį. Krikščioniškuoju požiūriu džiaugsmas yra
1420 Pab | ryškėja „diasporos” pobūdžio krikščionybė, kai Kristaus mokiniai gyvena
1421 IV | reikšmingumu, pranokstančiais krikščionybei būdingą perspektyvą. Darbo
1422 V | laiko alfa ir omega ~74. „Krikščionybėje laikas yra esmingai svarbus.
1423 III | atsirasti ir šalyse, kur krikščionybės tradicija šimtmetinė, kai
1424 II | žmogumi. „Su juo palaidoti krikšte, jūs tikėjimu jame prisikėlėte
1425 IV | priešingai, praplečiamas kristocentriška perspektyva, tai yra tampa
1426 IV | paimtum” (115). Šv. Jonas Krizostomas yra ne mažiau reiklus: „
1427 Prat | mano vyskupiškąją tarnybą Krokuvoje ir per mano vizitus į Romos
1428 IV(107) | lib. 3, 12, 2, leid. P. Krueger, II, 248. ~
1429 III | kuris vieną kartą pats save kruvinu būdu paaukojo ant kryžiaus
1430 I | prigimties žvilgsniu, kuris krypsta ne į naujus laimėjimus,
1431 V | galutinio išganymo linkme kryptingai stumia kūriniją, kuri „iki
1432 IV(103) | Plg. Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Šventojo Veido
1433 II | į savo rankas dieviškąjį kūdikį, atėjusį kaip šviesa „pagonims
1434 V | išganymo istorija, kurios kulminacija yra Įsikūnijimo „laiko pilnatvė”
1435 I | randame ne greta griežtai kultinio pobūdžio potvarkių, kaip
1436 I | mėgavimosi, tačiau drauge skirtas kultivuoti bei plėtoti. Dievo darbų
1437 Pab | būdingų krikščioniškajai kultūrai. Šioje probleminėje aplinkoje
1438 V | aplinkai liaudiškos bei kultūrinės tradicijos užgoš sekmadienio
1439 V | civilizuotos visuomenės kultūriniai projektai – neretai turi
1440 IV | su religiniais, šeimos, kultūriniais ir tarpžmogiškais poreikiais,
1441 Pab | ženklina susiskaidymas bei kultūrinis pliuralizmas, nuolatos bandantys
1442 Prat | dalyvaujant politiniuose, kultūriniuose bei sportiniuose renginiuose,
1443 I | 2, 3). Tada – remiantis kunigiškojo autoriaus sukurtu pirmuoju
1444 III | Eucharistijos dalyvius – kunigus, patarnautojus ir tikinčiuosius (68) –
1445 III | Krikštą gautos bendrosios kunigystės galia „dalyvauja Eucharistijos
1446 IV | džiaugsmu ir dvasiai bei kūnui reikalingu poilsiu (112). ~
1447 III | dėkojimas”, kurį Bažnyčia, kupina Šventosios Dvasios, kreipia
1448 I | šis „atminimas” yra gyvas, kupinas dėkojimo Dievui ir jo šlovinimo,
1449 V | jie juos įgytų ir taptų kupini išganymo malonės” (121). ~
1450 IV | meilės sprendimu iš nieko kūrė pasaulį. Kūrimo darbai buvo
1451 I | pripažįstant Dievą visų daiktų Kūrėju, save ir tikrovės visumą
1452 I | reikšmė, himnas visatos Kūrėjui, kuris, priešingai vis pasikartojančioms
1453 III | Tačiau Viešpaties diena, kuriai būdingas ypatingas prisikėlusiojo
1454 I | veiklus Sūnaus buvimas Dievo kuriamajame darbe visiškai apreiškiamas
1455 I | slėpiningu „Dievo” poilsiu po kuriamojo darbo dienų (plg. Iš 20,
1456 I | naujienos apie Dievo planą kuriant pasaulį. Juk jei Žodis tapo
1457 IV | mūsų Dievui, sukūrusiam kūrinį, kur galėjo pailsėti. Jis
1458 III | kad šiandien siūlomi nauji kūriniai ne tik atitiktų liturgijos
1459 I | davė pradžią naujajai kūrinijai ir pradėjo procesą, kurį
1460 I | pagal jo paveikslą sukurtu kūriniu, kviesdamas jį įsitraukti
1461 III | pagirtinos iniciatyvos, kuriomis parapijų bendruomenės, įtraukdamos
1462 IV | pašaukimą bendradarbiauti jo kūryboje bei priimti jo malonę. Gerbdamas
1463 IV | diena, suskliaudžianti visus kūrybos darbus, yra tiesiogiai susijęs
1464 II | apaštalams pasirodęs Jėzus kvėpė į juos ir kalbėjo: „Imkite
1465 III | judesys, kurį tikintieji kviečiami daryti kaip ženklą, žymintį
1466 II | būdingą krikšto matmenį, kviesdama švęsti krikštą ne tik Velykų
1467 I | paveikslą sukurtu kūriniu, kviesdamas jį įsitraukti į meilės sutartį.
1468 Prat | džiūgaukime” (Ps 118, 24). Šį kvietimą džiaugtis, atkartojamą Velykų
1469 III | veiksmų prigimtį. Tam padeda kvietimo maldai gestai ir pačios
1470 II | sąvokai prasmės pilnatvę, kylančią iš Velykų naujienos: „Jėzus
1471 Prat | situacijų įvairovės bei iš to kylančių klausimų akivaizdoje atrodo,
1472 Prat(1) | Plg. Apd 1, 10: „Kyriake hemera”; plg. taip pat Didache
1473 I | bendradarbiu”. Jau enciklikoje Laborem exercens rašiau, kad pirmieji
1474 II(32) | victoria, dies digna iugi laetitia dies prima. Lux divina caecis
1475 III(53) | Paulius II. Christifideles laici (1988 gruodžio 30), 30:
1476 III | aukojama kaip būsimosios šlovės laidas. Vatikano II Susirinkimas
1477 II | intensyviai išgyventi ir mūsų laikams būdingų sunkumų sąlygomis.
1478 Prat | tradicija, savo pradžia laikančia Kristaus prisikėlimo dieną,
1479 III | rašoma: „jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo,
1480 II | kuri visiškai įgyvendins laikiną šabo simboliką, šv. Augustinas,
1481 I | pabrėžia: „Tikruoju šabu laikome mūsų Išganytoją, Viešpatį
1482 II | pasiliekame, kad būtume laikomi tikri Kristaus, mūsų vienintelio
1483 I | reikalingi ir aiškios maldos laikotarpiai, kai tai virsta intensyviu
1484 II | nors tam tikrais istorijos laikotarpiais dėl pareigos ilsėtis sekmadienį
1485 III | poilsio bei atsipalaidavimo laikotarpiams – suteikti pobūdį, kuris
1486 IV | teologiją bei dvasingumą: „Laikysies šabo dienos ir švęsi ją,
1487 IV | džiaugsmu, kurį dovanoja: „Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite
1488 Pab | metamus kultūros, kuri, laimei, suprato poilsio bei laisvalaikio
1489 I | kuris krypsta ne į naujus laimėjimus, bet, priešingai, džiaugiasi
1490 Prat | priešingai, tai laikas, laimėtas mūsų santykių bei gyvenimo
1491 IV | vienam” neįmanoma būti laimingam. Jis dairosi aplinkui ieškodamas
1492 IV | kai amžinasis Dievo žodis laisvu meilės sprendimu iš nieko
1493 I | ropliais. Sunaikinsiu krašte lanką, kalaviją ir karą, – duosiu
1494 IV | savo religines pareigas lankydami bažnyčią, bet nesidalydami
1495 Prat | įpėdinio tarnybą, reguliariai lankydavau liturginių metų įvairių
1496 II | apaštalai, ypač Paulius, lankydavosi sinagogose, kad galėtų ten
1497 III | pasirūpinant, kad reguliariai lankytųsi kunigas, arba išnaudojant
1498 IV(109) | dokumentas apie tai yra Laodikėjos sinodo (antroji 4 šimtmečio
1499 IV(115) | ecclesiam venis, non ut aliquid largiaris pauperi, sed ut auferas”:
1500 III | Dvasios galia imtis užduočių, laukiančių jų įprastiniame gyvenime.
1501 III | pabaigos. Kristaus sugrįžimo laukimas iš tiesų yra tikrojo Bažnyčios
1502 I | jiems tą dieną sandorą su laukiniais žvėrimis, padangių paukščiais
1503 Pab | ypatingas laikas praeis, ir mes lauksime naujų jubiliejų bei kitų
1504 III | eucharistinis susirinkimas, kuriam, laužant Žodžio ir Eucharistijos
1505 III | aiškia užuomina į „duonos laužymą”, taip pirmosiose krikščionių
1506 III | mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų” (2, 42). ~ ~ ~
1507 IV | kurių savo amžininkų perdėm legalistiniam aiškinimui ir išskleisdamas
|