36. Sekmadienio susirinkimas yra puiki vienybės vieta, nes čia švenčiamas sacramentum unitatis, iš pagrindų ženklinantis Bažnyčią kaip tautą, suburtą Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios (⁴⁹). Tėvams kartu su vaikais dalyvaujant toje pačioje žodžio ir gyvenimo Duonos puotoje, krikščioniškosios šeimos išgyvena vieną iš nuostabiausių savo tapatybės bei „užduoties” būti „namų Bažnyčia” apraiškų (⁵⁰). Čia pravartu priminti, jog vaikus mokyti dalyvauti sekmadienio Mišiose pirmiausia privalo jų tėvai, padedami tikybos mokytojų, kurie turėtų įvesdinimo į Mišias discipliną įtraukti į jiems patikėtų vaikų mokymo programas ir išaiškinti jiems pareigos švęsti sekmadienį tikrąjį pagrindą. Šiuo požiūriu – jei tai rodo aplinkybės – būtų naudingos ir vaikų Mišios, švenčiamos paisant įvairių nurodymų, kuriuos numato liturgijos nuostatai (⁵¹).

Normalu, kad į parapijos, kaip „eucharistinės bendruomenės” (⁵²), sekmadienio Mišias rinktųsi joje veikiančios grupės, sąjūdžiai, susivienijimai ir nedidelės vienuolių bendruomenės. Šitai leidžia jiems bendrai patirti tai, kas juos labiausiai vienija, nepaisant jiems būdingų dvasingumo kelių, kuriais jie, bažnytinės vadovybės akimis (⁵³), teisėtai pasižymi. Štai kodėl sekmadienį, Dievo tautos susirinkimo dieną, nevalia skatinti Mišių nedidelėms grupėms: svarbu ne tik garantuoti, kad parapijos susirinkimams netrūktų būtinos kunigų tarnybos, bet ir visiškai išsaugoti bei skatinti bažnytinės bendruomenės gyvenimą bei vienybę (⁵⁴). Aprobuoti kokias nors aiškiai apibrėžtas išimtis iš šio principo dėl ypatingų auklėjamojo ar pastoracinio pobūdžio reikalavimų, išmintingai pasvėrę, gali dalinių Bažnyčių vyskupai, kurie turėtų atsižvelgti ne tik į individų ar grupių gerovę, bet ypač į vaisius, kuriuos tai galėtų atnešti visai Bažnyčios bendruomenei.