Dievo žodžio stalas

39. Per sekmadienio Mišias, kaip per kiekvieną kitą Eucharistijos šventimą, su Prisikėlusiuoju susitinkama prie dviejų stalų – Dievo žodžio ir gyvybės Duonos. Pirmasis stalas siūlo tą pačią išganymo istorijos bei ypač Velykų slėpinio sampratą, kurią mokiniams perteikė prisikėlęs Jėzus: jis yra tas, kuris kalba, kuris yra savo žodyje, „kai Bažnyčioje esti skaitomas Šventasis Raštas” (⁶⁰). Prie antrojo stalo prisikėlęs Viešpats tampa realiai, substanciškai bei nuolatinai esantis per jo Kančios bei Prisikėlimo atminimą, ir gyvybės Duona aukojama kaip būsimosios šlovės laidas. Vatikano II Susirinkimas priminė, kad „Žodžio liturgija ir Aukos liturgija viena su kita susijusios taip artimai, kad sudaro vieną vienintelį garbinimo aktą” (⁶¹). Susirinkimas taip pat nustatė: norint, „kad tikintieji apsčiau maitintųsi Dievo žodžiu, reikia dosniau atidengti Šventojo Rašto lobius” (⁶²), todėl nutarė, kad per šv. Mišias sekmadieniais bei privalomų švenčių dienomis be rimtos priežasties nevalia atsisakyti homilijos (⁶³). Šie laiku pasirodę potvarkiai buvo sąžiningai įgyvendinti per liturgijos reformą, apie kurią Paulius VI, aiškindamas gausesnę Šventojo Rašto skaitinių pasiūlą sekmadieniais bei švenčių dienomis, rašė: „Taip sutvarkyta tam, kad krikščionims vis labiau būtų žadinamas tas Dievo žodžio alkis (plg. Am 8, 11), kuris, vadovaujant Šventajai Dvasiai, tiesiog verste verstų naujosios Sandoros tautą ieškoti kelio į tobulą Bažnyčios vienybę” (⁶⁴).