40. Apmąstant sekmadienio Eucharistiją prabėgus daugiau negu trisdešimčiai metų po Susirinkimo, būtina peržiūrėti Dievo žodžio skelbimą ir nustatyti, ar Dievo tauta tikrai geriau pažįsta ir labiau myli Šventąjį Raštą (⁶⁵). Čia svarbūs du, vienas su kitu artimai susiję – šventimo ir gyvos patirties –aspektai. Viena vertus, Susirinkimo atverta galimybė skelbti Dievo žodį Eucharistijoje dalyvaujančiai bendruomenei jos kalba turėtų sužadinti naują atsakomybės jo atžvilgiu jausmą, tokį, kad „ypatingas šventųjų tekstų pobūdis atsiskleistų jau per skaitymo ar giedojimo būdą” (⁶⁶). Kita vertus, būtina, kad tikintieji skelbiamo Dievo žodžio klausymuisi būtų gerai dvasiškai pasirengę – tinkamai susipažinę su Šventuoju Raštu ir, kur įmanoma pastoraciškai, savomis iniciatyvomis nuodugniau išsiaiškinę biblinius tekstus, ypač tuos, kurie skaitomi per Mišias švenčių dienomis. Juk jei šventojo teksto skaitymas, kuris turėtų būti lydimas maldos bei derėti su Bažnyčios aiškinimu (⁶⁷), reguliariai negaivina individo ir krikščioniškosios šeimos gyvenimo, tai vien Dievo žodžio skelbimas liturgijoje vargiai bus pajėgus duoti vaisių, kurių tikimasi. Todėl itin pagirtinos iniciatyvos, kuriomis parapijų bendruomenės, įtraukdamos visus Eucharistijos dalyvius – kunigus, patarnautojus ir tikinčiuosius (⁶⁸) – savaitę rengiasi sekmadienio Mišioms ir iš anksto apmąsto Dievo žodį, kuris bus skelbiamas. Siekiama, kad sekmadienio liturgijos naujieną atspindėtų visas šventimas – ne tik homilija, bet ir malda, klausymasis, giedojimas, – idant ji įtaigiau paveiktų visus dalyvius. Savaime suprantama, daug priklauso nuo tų, kurie vykdo žodžio tarnybą. Jie privalo rengtis aiškinti Dievo žodį, itin uoliai studijuodami Šventąjį Raštą bei melsdamiesi, kad galėtų sąžiningai perduoti turinį bei susieti jį su mūsų laikų žmonių klausimais ir gyvenimu.