41. Tačiau sykiu nevalia užmiršti, kad liturginis Dievo žodžio skelbimas, pirmiausia per Eucharistijos šventimą, labiau yra ne pamokymo bei katechezės laikas, bet Dievo su savo tauta pokalbis, kurio metu jai skelbiami įstabūs išganymo darbai ir kaskart iš naujo primenami Sandoros reikalavimai. Savo ruožtu Dievo tauta jaučiasi kviečiama atsiliepti į šį meilės dialogą padėka bei šlovinimu, taip pat ištikimybe, įrodoma stengiantis nuolatos „atsiversti”. Tad sekmadienio Mišios įpareigoja vidujai atnaujinti Krikšto pažadus, kuriuos tam tikra prasme apima Tikėjimo išpažinimo kalbėjimas ir kurie yra aiškiai išreikšti Velyknakčio liturgijoje ir teikiant Krikštą per Mišias. Šiame kontekste žodžio skelbimas per sekmadieninį Eucharistijos šventimą įgyja iškilmingą skambesį, kuris Senajame Testamente buvo būdingas Sandoros atnaujinimui, kai būdavo skelbiamas Įstatymas ir Izraelio bendruomenė, kaip dykumos tauta Sinajaus kalno papėdėje (plg. Iš 19, 7 – 8; 24, 3. 7), raginama pakartojant „taip” atnaujinti savo nusistatymą būti ištikimai Dievui bei laikytis jo įsakymų. Tardamas mums savo žodį, Dievas tikrai laukia mūsų atsakymo – to atsakymo, kurį už mus jau tarė Kristus savuoju „Amen” (plg. 2 Kor 1, 20 – 22) ir kuris mumyse per Šventąją Dvasią nuaidi taip, kad tai, ką išgirstame, iš pagrindų sujudina mūsų gyvenimą (⁶⁹).